„Apeirono teatras“: tolyn nuo pelkės

Gitana Gugevičiūtė 2018 09 07 menufaktura.lt
.„Apeirono teatras“ repetuoja. Domantės Stankevičiūtės nuotrauka
.„Apeirono teatras“ repetuoja. Domantės Stankevičiūtės nuotrauka

aA

„Apeirono teatras“ šeštąjį sezoną pradeda įvairiomis permainomis: teatro įkūrėjos režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė persikelia į Vilnių, jos vienu metu kuria du spektaklius - Klaipėdoje ir Vilniuje, žada pildyti kolektyvą naujais bendrakūrėjais, siekia į žiūrovus prabilti nauja teatrine kalba, numato bendradarbiauti su kitais teatrais, kino, muzikos kūrėjais.

Tetras jau sezono pradžioje kvies į dvi premjeras - „See No Evil Hear No Evil Speak No Evil“ ir spektaklį pagal Augusto Strindbergo pjesę „Pelikanas“. Spektaklio „See No Evil Hear No Evil Speak No Evil“ eskizo pristatymas įvyks Vilniuje rugsėjo 8 d., spektaklio premjera - Klaipėdoje rugsėjo 15 d. Premjera pagal Strindbergo pjesę „Pelikanas“ vyks spalio 6 d. Vilniuje, „Atviro rato“ teatre.

Atkaklumu, aštriomis mintimis, nepriklausoma laikysena, gebėjimu į „tą patį“ žvelgti „kitaip“ garsėjančios „Apeirono teatro“ režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė teatrą mėgins vesti nauja kryptimi. Apie tai kalbėjomės su režisierėmis.

Kai balandžio mėnesį facebook´e perskaičiau Gretos žinutę, kad „Apeirono teatras“ palieka Klaipėdą, slapta vyliausi, kad tai tik „pozavimas“, įtakotas susierzinimo, galbūt pykčio, kuris kilo dėl savivaldybės klerkų sprendimų, kai jie skirsto lėšas, viešai demonstruodami prielankumą kam nors arba atvirkščiai. Šiandien akivaizdu, kad „Apeirono teatras“ ne tik pasirengęs pokyčiams, bet jau ir įgyvendina šią pokyčių programą. Kas gi vyksta?

Greta: Kai tas „mitas“ plačiai pasklido, išgirdom įvairiausių nuomonių, klausimų. Be galo daug žmonių mūsų teiraujasi apie patalpas, nes yra labai daug norinčių jas perimti.

Visų pirma, reikėtų paminėti, kad į Vilnių gyventi išsikrausto tik režisierės. Bet „Apeirono teatro“ štabas lieka čia. Išlieka ir planas kartą per savaitę čia parodyti spektaklį. Klaipėdoje, kaip ir kituose miestuose, bus pristatomos naujojo sezono premjeros, bet prioritetas bus teikiamas Klaipėdai - čia, šitose patalpose, vyks pirmieji premjerų rodymai.

„Apeirono teatras“ kaip erdvė niekur neišsikrausto ir veikla Klaipėdoje vyks. Jau dabar sudarytas intensyvus pusės metų planas, kuriame numatytos dvi naujos premjeros, „Atviro rato“ pastovūs pasirodymai, „Nepatogaus kino“ seansai... Visa kultūrinė šitos erdvės programa yra sudėliota po „Apeirono teatro“ vėliava ir yra pakankamai intensyvi. Mąstant apie Klaipėdos poreikius.

Eglė: Mūsų žiūrovai net nepastebės, kad mes čia pusiau esam, pusiau mūsų nėra. Galbūt tik vienas iš įdomesnių dalykų, kad į Vilnių išsikelia vieno iš mūsų kuriamų spektaklių kūrybinis procesas.

Kaip planuojate organizuoti kūrybinį procesą?

Eglė: Su kūrybiniu procesu keliauja ir aktoriai. Dirbsime Vilniuje, bet parvažinėsime spektaklių rodymams, edukacinėms programoms ir pan. Tik procesas persikelia į Vilnių, kad mes iš esmės pabandytume atverti save kitoje erdvėje, galbūt paieškoti kitų inspiracijų, pakeisti aplinką.

Taigi jūsų išvykimo priežastimi galėtume laikyti ne tik nemalonias patirtis su kultūrinio aparato biurokratiniais sprendimais, bet ir pačios Klaipėdos anemiška būsena?

Greta: Pagrindinis poreikis - tobulėti profesiškai. Mes jau dveji metai jaučiame, kad grimztame į tam tikrą kūrybinę depresiją. Čia ankšta. „Apeirono teatras“ gana paviršutiniškai buvo pavadintas labai uždaru teatru, nes taip pavadinti buvo lengva - mes patys paviešinome faktus apie repeticijų metodikas, kad mes mėgstame „užsidaryti“. Bet iš tikrųjų Klaipėdoje visi yra beprotiškai uždari. Niekas su niekuo nebendradarbiauja. Galbūt paviršiniai projektai vyksta, bet realiai viskas yra uždara - nuo politikos iki pavienių kūrėjų mini dirbtuvių. Tai uždaro kelius tobulėti, nes be jūros ir vėjo daugiau čia ką nors vargu ar rasi. Tie patys stimulai laikui bėgant nustoja motyvuoti, o norisi bendrauti ir bendradarbiauti.

Vilniuje yra galimybė bendradarbiauti ir su kitais aktoriais, ir su kitais teatrais. Tas pats „Atviras ratas“, turintis daug patirties ir savo patalpas, yra gavęs miesto teatro statusą, dirba ir su studentais. Tai atsinaujinanti bazė. Su šiuo teatru mes esame užmezgę tikrai draugiškus santykius: dalybos patalpomis, domėjimasis vieni kitais kaip režisieriais, vadybininkais. Klaipėdoje tos bazės nėra, todėl mes tiesiog negalime atsisakyti tokios galimybės, nes poreikis auga. Čia apima ankančios eketės pojūtis, ir jis tik stiprėja.

Sutinku, kad „intelektualusis miestas“ čia pasmerktas vegetuoti populiariosios kultūros platybėse. Valdžios sprendimų kritika neatveda prie ryškesnių pokyčių. Galbūt jums, pasirinkusioms buvimą tarp Klaipėdos ir Vilniaus, kyla minčių, ko reikėtų imtis, kad bevlitiška miesto kultūrinė situacija keistųsi?

Greta: Žodžio „beviltiška“ mes nenaudojam. Tai nėra miesto diagnozė. Mes žiūrim ne iš žiūrovų pozicijos, o galbūt labiau kaip kūrėjai, turinys tam tikro pobūdžio ambicijų. Šitas miestas negali to suteikti. Miesto prioritetai yra kiti. Todėl kažin, ar galim ką padaryti, ir kažin, ar reikia. Nes jeigu padarytume apklausą, matytume, kad žmonėms viskas yra gerai.

Eglė: Taigi buvo atliktas sociologinis tyrimas „Klaipėdos m. gyventojų kultūros poreikiai ir kultūros vartojimas 2016 m.“. Neatsimenu tiksliai procentų, bet tikrai didžioji dalis apklaustų žmonių laisvalaikiui renkasi šeimą ir gamtą. Paskui vakarinės pramogos mieste ir panašiai.

Greta: Todėl ir kyla klausimas, ar reikia bandyti priverstinai jį keisti. Čia lygiai taip pat kaip su „Apeirono teatru“. Kodėl mes nėjome pas kokius nors režisierius, nebandėme įsidarbinti valstybiniuose, nacionaliniuose teatruose? Todėl, kad matėm savo teatro viziją. Jeigu tu matai savo teatro viziją, tu kuri savo teatrą, o ne bandai pakeisti kažkieno jau nusistovėjusią tvarką. Tas pats yra su miestais. Jeigu tau čia blogai ir tu nesutinki su miesto tvarka, pavadinkim taip, tai tu turbūt ne miesto tvarką keisk, nes esi mažuma, o ieškok, kur tau būtų priimtinesnės sąlygos, kur jos natūraliai vystosi.

Labai geras žodis vystosi. Ne „yrà“, o „vystosi“. Nes čia yrà. Tiesiog čia politika pagal mastą ar pagal miesto poreikius yra tokia, kad intelektualinės veiklos sklaida ar puoselėjimas nėra prioritetas ir nebus. Ir apskritai, vargu bau, ar tai aktualija, nes tiek valdžios požiūris, tiek žmonių požiūris yra toks, sakyčiau, labai „natūralus“: intelektualai yra mažuma, taip buvo visada. Todėl intelektualinės veiklos apimtis ir yra maža - tai atitinka mažumos poreikį.

O argi auganti talentinga, kūrybinga jaunoji karta, periodiškai paliekanti miestą, nedemonstruoja, kad jiems reikia intelektualiosios kultūros? Žinoma, greičiausiai išvykimo pagrindinis motyvas yra tas, kad Klaipėda negali pasiūlyti kokybiškų humanitarinių, meninių studijų, bet argumento grįžti šis miestas irgi nepasiūlo. Ar sutiktumėte su šia mintimi?

Greta: Aš galbūt norėčiau taip diskriminuojančiai pasakyti: į jaunimą nėra žiūrima kaip į sprendžiantį arba reiškiantį nuomonę balsą. „Apeirono teatras“ kaip tik labai daug optimizmo gauna būtent iš jaunimo. Savo visiškai alternatyviuose ar kokiuose jau patikrintuose renginiuose mes tikrai sulaukiame daug jaunimo iniciatyvų, palaikymo, ir tai yra mūsų ramstis. Bet jie dar kovoja savo kovas už tam tikras teises mokykloje, ten yra jų ratas.

Kas iš to, jei jaunas žmogus baigęs mokyklą liks ideologiškai kovoti už miesto gerovę? Tai bus palaidotas likimas. Jis nieko nepakeistų ir kažin, ar būtų nors išgirstas. Jam sakytų, kaip Klaipėdoje labai populiaru sakyti, „Tu „prakovok“ tiek metų kiek mes, tada turėsi savo balsą“. Taip išeina, kad turėtume savo balsą, mums liko dar kokius penkerius metus „prabadauti“, „prabūti“. Čia šitos taisyklės yra gajos.

Ir mes po universiteto matėm tą patį, ką daugelis mato šitame mieste - jis turi beprotiškai didelį potencialą. Jeigu mes atsiverstume laikraščius, kurie apie mus rašė, kai mes steigėmės, kokios buvo „senbuvių“ nuomonės, su kuriomis susidūrėm, girdėjom viena: yra potencialas. Bet iš tiesų čia yra neišjudinama pelkė. Nes miestas iš tikrųjų pastatytas ant pelkės, ne perkeltine prasme, todėl čia kažkas neišjuda. Mes, kaip ir daugelis kitų žmonių, einam, kovojam, darom, bet galiausiai atsidūrėm tokio „durniaus“ pozicijoj: čia tau vienam to reikia. Todėl aš linkiu jauniems žmonėms neteršti savęs mintimis „O, Dieve, kaip čia blogai“ arba kaip jie blogai pasirinko. Ir jeigu tau negerai, daug protingiau ieškoti ten, kur tu matai sutapimus, o ne bandyti laužyti seno nusistovėjusio reikalo sąnarius.

Eglė: Ir iš tikrųjų mes kartais kalbam, kad mūsų pagrindinės biurokratijos Liepų gatvėje požiūris į kultūrą yra probleminis. Bet iš tiesų tai ne į kultūrą yra probleminis požiūris, o būtent į jaunimą, į ateinančias kartas. Nes jeigu miestas sugebėtų sulaikyti bent kažkiek jaunų žmonių, tai... Šiuo atveju mes netenkame žiūrovų. Konkrečiai mūsų teatro jaunas žiūrovas, yra tas, kuris baigęs mokyklą, čia nebeturi ką daryti ir išvažiuoja. Jį pakeičia kitas, bet ir jis netrukus išvažiuoja. Iš esmės mes augame kartu su tuo, kuris emigruoja į kažkur kitur.

Greta: Kadangi dauguma spektaklių pažymėti N-16, tai mes su savo žiūrovais turime labai trumpą laiką būti kartu. Šešiolika, aštuoniolika ir jie išvažiuoja.

Eglė: Paskui mes su jais Vilniuje susitinkame. Didelė dalis studijuoja Vilniuje.

Mėginkime priartėti prie naujojo sezono, prie artėjančios premjeros „See No Evil. Hear No Evil. Speak No Evil“. Kaip suprantu, spektaklį režisuojate abi?

Greta: Iš pradžių pasakysiu, kad panašiai tuo pat metu yra statomi du spektakliai. Klaipėdoje ir Vilniuje. Abu jie statomi absoliučiai skirtingom intencijom ir absoliučiai skirtingais pobūdžiais. Tas, kuris statomas Vilniuje, yra mums nebūdingas - Eglė režisuos ne pagal mūsų, o pagal klasikinę dramaturginę medžiagą. Ir dirbama su naujais žmonėmis, kitoje erdvėje.

O šitas darbas - „See No Evil. Hear No Evil. Speak No Evil“ - mus tarsi grąžina prie pradžių pradžios. Tarsi ant permainų kryžkelės nejučia atėjo ir poreikis grįžti prie šaknų, kai buvome tik dviese, kai nepriklausėme jokiems projektams, nebuvom apribotos jokių terminų, jokių tematikų, aktualijų... Todėl šito spektaklio pobūdis toks ir yra - mes veikiame, dirbame dviese. Iš esmės tas spektaklis dar tuo primena pirmuosius mūsų darbus, kad jis yra statomas glaudžiai bendradarbiaujant su visuomene. Šis spektaklis - ne kokios nors „projektinės lėšos“, bet žmonės neša daiktus, pats kažką randi, pats gamini. Mes grįžtam į ieškojimo džiaugsmą ir šitas savotiškas skurdas atneša aisvės pojūtį ir visišką neatskaitomybę tam tikra prasme.

Eglė: Žinai koks dalykas yra kitaip nuo tada, kai mes pradėjom? Kuo tas apsisukęs ratas skiriasi? Anksčiau buvo taip: šitą tu režisuoji, aš vaidinu, tu darai tą, aš darau tą. Šitame to nėra. Šitame yra kažkokia bendra cirkuliacija, kurioje nėra to „aš režisierė“ arba „tu režisierė“. Yra bendras kūrybinis gemalas. Tai yra tiesiog idėja ir kūryba.

Mačiau jūsų vaizdo klipą, anonsuojantį būsimą premjerą, stebėjau ten atliekamus eksperimentus, ir neapleido jausmas, kad jums už nugaros alsuoja pats Mefistofelis. Ar velnio, „piktojo“ figūra tiesiogiai atsispindės spektaklyje it veidrodyje, ar liks tik pavadinime, žodžių žaisme?

Greta: Labai gerai pastebėta. Šito spektaklio pradinis taškas ir buvo apsėdimas.

Eglė: Nes vieną naktį Gretą „apsėdo“...

Greta: ... apsėdo tos trys beždžionės, kur viena nemato, kita negirdi, trečia nekalba. Tada mes pradėjom jas analizuoti. Ta jų etimologinė, įžodinta kilmė angliškai visur verčiama „See No Evil. Hear No Evil. Speak No Evil.“

Eglė: O lietuviškai: „Nieko blogo nematau. Nieko blogo negirdžiu. Nieko blogo nesakau.“

Greta: Tada iškilo klausimas apie tolstančią ir nebematančią, ir nebegirdinčią, ir nebekalbančią visuomenę, kitaip sakant, nebebendraujančią visuomenę, apimtą to masinio reiškinio, įvardijamo kaip negalia. Labiau psichinė negalia. Paskui pradėjom analizuoti fizinės ir psichinės negalios kaip prigimtinės duotybės ir kaip žmogaus sąmoningo pasirinkimo klausimą. Galbūt aš renkuosi nematyti, negirdėti ir nekalbėti tam, kad nesusidurčiau su velniu, su blogiu. Aš taip tarsi save apsaugau, tarsi įstiklinu save tam tikrame sandariame inde, kuriame aš tuo pačiu atsiriboju nuo pasaulio, nors jį matau per tą stiklą „priglušintai“. Ir pasaulis tave perregi, tu esi matomas kaip socialiniuose tinkluose - nors tu jautiesi saugus, bet iš tikrųjų kiekvienas tavo žingsnis yra matomas, todėl tu nori nenori tampi abejingas. Apsaugodamas save nuo blogio, su juo nesusidurdamas, tu tampi abejingas. Tu šąli, tu tampi drungnas.

O Dievas įtempčiausią santykį turi ne su blogais ar gerais, o su „drungnais“, nes juos tenka tiesiog išspjauti. Tada kilo klausimas, kur atsiduria tie „išspjautieji“. Ten, kur išspjaunami tie drungnieji, abejingieji, ir yra šito spektaklio veiksmo vieta. Mes ieškojome, kas galėtų tapti šitos pasaulinės negalios „mūza“, inspiracinis įvykis, iš kurio išteka mūsų atsiribojimas, ir sukūrėme, pavadinkime, „paralelinį“ Kristų. Tai yra tikra moters istorija. Ji tikrai įvyko Lietuvoje, įvyko seniai, bet tas žmogus dar gyvas. Esmė ta, kad kai istorija vyko, niekas nei matė, nei girdėjo, nei apie tai kalbėjo.

Situacija labai įdomi tuo, kad ten išgyvenama visa puokštė tipiškų Lietuvai kraštutinių nusikaltimų. Tipiškų Lietuvai, tas yra įdomu. Tiesa, žmogžudysčių nėra, bet tos moters atveju, gal geriau, kad būtų įvykę.

Grižkime prie kitų būsimųjų premjerų. Egle, kaip šovė į galvą partneriu pasikviesti Strindbergą? Man kildavo klausimas, kodėl nedirbat su kito dramaturgo medžiaga, bet kai taip atsitiko, labai nustebau.

Eglė: Na, kaip mums svarbūs žmonės atsiranda mūsų gyvenime? Čia kažkas panašaus. Tik tiek, kad mano bakalauro baigiamasis darbas buvo pagal O´Neillo „Elektrai skirta gedėti“, ir temos prasme sąsajų su Strindbergo „Pelikanu“ yra labai daug. Tos pačios medžiagos nesinorėjo imti, bet aš jaučiau ilgesį savo pirmąjam spektakliui. Ir pasitaikė Strindbergas. Tada manyje viskas susijungė. Pasirodė, kad „Pelikanas“ ir yra tai, ką dabar norisi pabandyti. Nors iš esmės man pati pjesė, kaip ji parašyta, kaip ji skaitosi, nepatinka...

Greta: Man labai įdomus kampas, kuriuo Eglė bando pasižiūrėti į tokią gerai žinomą klasikinę medžiagą. Apskritai, Eglei būdinga atrasti tokį kampą, kuris nustebintų netikėtumu. Nes iš tikrųjų spektakliu mes nieko naujo nepasakom, mes tik kampą pakeičiam, bet tas kampas kartais tokį minties naujumo pojūtį suteikia, kad...

Įdomus toks jūsų, sakykime, detektyvinis režisūros pobūdis.

Greta: Kuo toliau - taip pat ir šiam kūrybiniam procese - tuo labiau įsitikiname, kad teatras yra ištisinis detektyvas.

Iš jūsų svarstymų supratau, kad žengiate į įdomų etapą. Belieka palinkėti kūrybinės alchemijos ir sėkmės. Dėkoju už pokalbį.

...

Spektaklio „See No Evil. Hear No Evil. Speak No Evil“ premjera - rugsėjo 15 d. (šeštadienį) Klaipėdoje, „Apeirono teatre“.

...

„Apeirono teatro“ informacija:

Kone kiekvieną savaitgalį „Apeirono teatras“ Klaipėdoje rodys ir žiūrovų pamėgtus repertuarinius spektaklius. Ypač svarbi teatro mažiesiems gerbėjams - bus rodomas dokumentinis edukacinis spektaklis vaikams „Krytis kiauru parašiutu į Kužurlos kapinaites“. Spektaklyje pasakojama apie tremtį, Atlajaus kraštą, ten gyvenančius šamanus ir tris parašiutininkus, nukritusius į Kužurlos kapinaites. Spektaklis įdomus tuo, kad vienu metu vykdoma eksperimentinė edukacija tiek vaikams, tiek juos lydintiems suaugusiesiems: viena patiria vaikas, būdamas ir veikdamas scenoje kartu su aktoriais, kita išgyvena spektaklį ir vaikus spektaklio aplinkybėse stebintys suaugusieji. Spektaklis pasakoja jautrią tremtį patyrusių vaikų istoriją: apie tai svarbu kalbėti, nes tai yra mūsų tautos istorija.

„Apeirono teatras“ žada, kad ateinantį sezoną daugiau dėmesio bus skiriama edukacinei programai „Kalba visi“: po spektaklių vyks vieši diskusijų vakarai, pokalbiai, kuriuose, bendradarbiaujant su „Lietuvos žmogaus teisių centru“, „Jaunimo linija“, „Moterų krizių centru“, Klaipėdos, Lietuvos ir pasaulio kontekste bus analizuojamos spektakliuose keliamos problemos. Spektaklis atliktų savotišką problemos analizės prologo funkciją. Tikimasi, kad pokalbiai bus aktualūs ne tik tiesiogiai nuo problemos nukentėjusiai auditorijai, bet ir tai žmonių grupei, kuri, atrodytų, niekaip jos nepaveikta.

Pilietinės edukacinės programos daugiausiai vyks Klaipėdoje, tačiau šiemet „Apeirono teatras“ aktyviai bendradarbiaus ir erdvėmis dalinsis su „Atviro rato“ teatru Vilniuje; vyks į gastroles Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje. Spalį „Apeirono teatro“ erdvėse įsikurs ir tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“.

 

Naujienos