Patirtys, kurios nuspalvina mūsų laiką

Agnė Poderytė 2018 07 12 menufaktura.lt
Pasiruošimas pirmosios „MagiC Carpets“ rezidencijos baigiamajam performansui. Bertos Tilmanaitės nuotrauka
Pasiruošimas pirmosios „MagiC Carpets“ rezidencijos baigiamajam performansui. Bertos Tilmanaitės nuotrauka

aA

Kauno bienalė didžiuojasi galėdama sekmadienį, liepos 15 d. pakviesti į pirmosios „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“) rezidencijos Kaune baigiamąjį performansą. Šia proga savo patirtimi ir įžvalgomis apie nuolatos besikeičiantį kūrybinį procesą, darbą su kūrėjomis moterimis ir jau šį sekmadienį pristatomą kūrinį, pavadinimu „Skalbiniai“, dalijasi iš Folkstono (Jungtinė Karalystė) atvykęs šiuolaikinio šokio trupės „Shades of Bray“ įkūrėjas, jaunasis choreografas Jacobas Bray.

„Shades of Bray“ pasirodymuose ir kituose tavo projektuose daug dėmesio skiriama feminizmui bei lyčių lygybei. Kodėl šią temą nagrinėji?

Lygių moterų teisių bei emancipacijos temos man svarbios dėl daugybės priežasčių. Labiausiai dėl to, kad gyvenime didelę įtaką darė stiprios moterys: iš pradžių - mama, o vėliau - ir kitos manimi besirūpinusios moterys. Jos atliko svarbų vaidmenį - ypač prisidėdamos prie mano karjeros raidos ir charakterio formavimosi. Tęsdamas profesines studijas nusivyliau, kad šiuolaikinio šokio sferoje vyrai turi daugiau galimybių nei už juos kur kas talentingesnės moterys. Tą patyriau ir pats - man atsivėrė platesnės perspektyvos negu tiek pat pasiekusioms kolegėms. Tai labai erzina. Mano aistra - dirbti su moterimis ir suteikti joms progą išreikšti savo požiūrius.

Kaune, atvykęs parengiamojo vizito, praleidau keturias dienas ir sutikau daugybę žmonių, tarp jų ir keletą fantastiškų moterų - stiprių, tylių, paslaptingų; man pasidarė labai įdomu, kaip jos dirba. Rūpėjo jų kūrybinis procesas, todėl norėjau daugiau sužinoti ir apie gyvenimus, išgirsti jų balsus, nuomones. Žinojau, kad dirbdamas su jomis galėsiu dar giliau pasinerti į šį projektą

Gal gali daugiau papasakoti apie kūrybinį procesą?

Dažniausiai viskas vyksta taip: sutikęs grupę menininkų, su kuriais noriu dirbti, leidžiu su jais laiką, bandau geriau pažinti. Stengiuosi sužinoti, kuo jie tiki, apie ką nori kalbėti, ar ką nors aistringai mėgsta ir kodėl. Mėginu atrasti tas politines ar asmenines priežastis, kurios juos skaudina ar dėl kurių jie jaučiasi mylimi, - daug įdomiau dirbti, kai atlikėjai užsidegę, nuoširdžiai įsitraukę į gvildenamą temą, ir tai atsiskleidžia scenoje.

Jei dirbu su grupe atlikėjų, turiu subtiliai sudurstyti visus fragmentus į visumą, jiems dažniausiai to nė nežinant. Sudėlioju kūrinį menininkams net nesuvokiant, kad jie - didesnės visumos dalis. Visada galvoju apie vyksmo seką, kas buvo prieš tai, - pasirodymas turi plėtotis sklandžiai. Man patinka, kai bendras vaizdas susideda iš mažų detalių, vadinamų epizodais ar vinjetėmis, tuomet sujungiu juos į visumą - iš daugybės dalių sudarytą vientisą kūrinį. Grožis slypi tame, jog šis kūrinys estetiškai mainosi. Man tai svarbu... Natūralu, jog nenoriu, kad žiūrovams pasirodymas keltų nuobodulį!

Šį performansą kuriame su penkiomis menininkėmis: tapytoja Karolina Latvyte Bibiano, Ingrida Čepanonyte ir Kristina Marija Kulinič (aktorėmis iš „Blue Mouth Performance“), Aiste Jančiūte („Pojūčių teatro“ atlikėja) ir „Shades of Bray“ trupės nare iš Airijos Amy Robyn Lyster. Karolina iki šiol nedalyvavo jokiame performanse. Su ja rengiame tam tikrą žodinį pasakojimą, todėl šis darbas visiškai kitoks nei su performanso menininkėmis, tačiau visų jų pastangų rezultatai taps vieno kūrinio dalimis. Mane domina estetinė įvairovė. „Skalbiniuose“ taip pat bus jautrių, švelnių Karolinos atliekamų fragmentų ir stiprių, išdidžių epizodų, kuriuose pasirodo Kristina ir Ingrida, - tai puikus kontrastas.

Kūrybinio proceso pradžioje bandau neįsikibti jokios idėjos ar vaizdinio. Jeigu į studiją įžengi galvoje turėdamas tam tikrą viziją ir dirbi, kad ją įgyvendintum, tai nėra kūrybinis procesas. Mane domina daug gelmiškesnės paieškos. Idėjas aš vis „ištraukiu“ iš atlikėjų, todėl kūrinys nuolatos auga. Dažniausiai pradėjus dirbti pirminė idėja pranyksta, ir tai yra gerai. Noriu, kad kūrybinis veiksmas plėtotųsi natūraliai.

„MagiC Carpets“ projektas jaunuosius kūrėjus nuneša iš vieno Europos kampelio į kitą. Ką šis tarptautinis dėmuo ir darbas kitokios kultūros kontekste gali suteikti menininkui apskritai ir ką tai suteikė tau pačiam?

Didžiausia šio projekto sėkmė - jo sukurtas milžiniškas menininkų tinklas. Projektas vyksta dar tik pirmus metus, o jau būdamas Folkstone - savo gimtajame miestelyje, sutikau menininkę iš Vilniaus, minėtąją Aistę Jančiūtę, jos „MagiC Carpets“ rezidencijos metu! Tada rezidencijoje gyveno ir kita menininkė - Siobhán Ní Dhuinnín iš Airijos: trise mes šokome, lankėme paskaitas, dalyvavome vienas kito projektuose ir ėmėme dalytis bendrais ateities planais. Svarbiausia, ką gavau iš šio projekto, - reali darbo kitokiame kontekste patirtis. Tai mano pirmoji tarptautinė rezidencija, todėl šis patyrimas pravers ir kitose rezidencijose. „MagiC Carpets“ - fantastiškas projektas, suteikęs man puikią galimybę. Jo komanda - nuostabi.

Visi buvo labai mieli, šilti, svetingi, tačiau aš noriu suprasti, kas vyksta giliau, kokia ugnis dega žmonėse. Kas verčia juos pykti, mylėti ir t. t. Man tai buvo iššūkis - bandyti perprasti žmones, pasiekti, kad jie elgtųsi su manimi ne kaip su svečiu.

Šis projektas davė tiek daug... Sunku ką nors ir išskirti. Ko gero, labiausiai praturtino sutikti žmonės ir užsimezgusios draugystės!

Savo performansams atrandi gana neįprastų erdvių - šokių pasirodymai vyksta gatvėje, įvairių renginių metu, taigi tampa lengviau pasiekiami žiūrovams. Kuo svarbi tokia aplinka ir kaip pasirinkai erdvę pasirodymui Kaune?

Man įdomu, kaip galėčiau parodyti savo darbą ten, kur performansai įprastai nevyksta. Dėl to publikos patiriamas įspūdis būna dar stipresnis. Šioje vietoje žiūrovų būna, tačiau, tapusi performanso erdve, ji atsiskleidžia visai kitame kontekste. Man jau nusibodo matyti šokį teatre.

Ieškodami erdvės baigiamajam pasirodymui, apžiūrėjome daug nuostabių Kauno vietų, pavyzdžiui, apleistą fabriką, senuosius „Pažangos“ bendrovės rūmus ir labai gražų didžiulį Lietuvos banko pastatą. Tačiau šios erdvės dėl įvairių priežasčių mums netiko. Pagaliau pasirinkome „Žalgirio“ arenos amfiteatrą.

Nemanau, kad pasirodymo vieta turi pati ką nors reikšti, nors tai labai subjektyvu. Visgi ji veikia potyrius ir suteikia naujos pridėtinės vertės erdvei, kurią žmonės įpratę matyti naudojamą kitaip, ir tai mane žavi.

Parengiamojo vizito metu Kaune lankeisi balandį - susipažinai su vietos bendruomenėmis, menininkais bei tyrinėjai miestą. Ar pirmas įspūdis pasikeitė rezidencijai einant į pabaigą?

Kaune radau viską, ko tikėjausi. Tai gyvas ir meniškas miestas. Įspūdis toks, lyg čia nuolatos vyktų kas nors svarbaus, aš beveik galiu jausti šią žmonių skleidžiamą energiją. Visi sunkiai dirba, įgyvendindami savo sumanymus. Kadangi šio projekto „namai“ Kaune, tikėjausi čia rasti didelį meninių projektų tinklą. Taip ir nutiko. Ko gero, netikėčiausi dalykai buvo labai žemiški - tarkim, rožinė burokėlių sriuba... Neįtikėtina!

Kaip vyksta pasiruošimas performansui Kaune - gal gali papasakoti tiek apie procesą, tiek ir apie kūrinio pavadinimą?

Viskas klostosi labai sklandžiai. Nuoširdžiai džiaugiuosi atskirai besirutuliojančiais kūrybiniais procesais bei atlikėjomis, su kuriomis dirbu. Jos leido man pažvelgti į savo gyvenimus ir kūrybinę praktiką - tai nuostabi patirtis. Mūsų centre - ne idėja, o pats darbo metodas, kai ypač svarbu bendradarbiauti, nes į kūrybinį vyksmą įsilieja asmeninės atlikėjų praktikos. Tai procesas, kurį kurdami kartu mes įgaliname atlikėjus. Dirbant su Aiste svarbu somatika, estetika ir improvizacija, o su Ingrida ir Kristina - repavimas apie tai, kaip jos pavargo nuo klausimų, kodėl nedirba pagal specialybę. Šias idėjas pasiūlė pačios atlikėjos, ir mes kartu jas nušlifavome.

Jau kuris laikas galvojau apie žodį „skalbiniai“ (angl. laundry). Tiesą sakant, nėra nė vienos priežasties, kodėl performansas vadinasi būtent taip, todėl pabandysiu paaiškinti savo minčių eigą, atvedusią prie šio pavadinimo. Nenoriu apsiriboti akivaizdžiomis žodžio konotacijomis šio darbo kontekste, - jos, mano nuomone, gana juokingos, - raginu pažvelgti šiek tiek įdėmiau. Kurį laiką klausiausi Marthos Tilston kūrybos, ypač „Brighton Song“, kurioje skamba žodžiai: I wash my clothes in the bath with me‚´cause in the end we´re all laundry (liet. „Prausiuosi vonioje su drabužiais, nes kas mes visi, jei ne skalbiniai“), privertę mane susimąstyti. Manau, tai nuostabi analogija šio projekto kūrybiniam procesui. Mes nenuilstamai naudojame, gludiname, gryniname savo kūrybines praktikas, tikėdamiesi sužinoti ir išmokti šį tą naujo, brandaus. Šiame projekte išryškėja mūsų spalvos, randame tai, kas mus vienija, kartu dirbdami, drauge ir augame. Rezultato nuspėti neįmanoma. Ir tai gerai. Mūsų būsimą veiklą nuspalvina kartu praleistas laikas.

***

Su Jacobo Bray kūryba ir jo performansu „Skalbiniai“ bus galima susipažinti jau šį sekmadienį, liepos 15 d., 15.30 val., „Žalgirio“ arenos amfiteatre. RENGINYS NEMOKAMAS.

Naujienos