Vasaros šokio mokykla'18: kaip scenoje sukurti kitą realybę?

Aušra Kaminskaitė 2018 07 12 menufaktura.lt
Samuel Lefeuvre ir Florencia Demestri. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Samuel Lefeuvre ir Florencia Demestri. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Tie, kurie sugebėjo tilpti į Juodąją salę, šių metų Naujojo Baltijos šokio metu jau pažįsta šokėjus ir choreografus Florencią Demestri ir Samuelį Lefeuvre, parodžiusius spektaklį „Ola“ bei solinį Samuelio darbą „Malkologas“. Rugpjūčio 20-25 dienomis Florencia ir Samuelis grįžta į Vilnių kaip mokytojai - Vasaros šokio mokykloje jie ves kūrybinę laboratoriją, kurią patys vadina iškreipta realybe (bending reality) arba, kaip paaiškėjo pokalbio metu, paturbinta realybe. Laukdami antrojo menininkų vizito į Vilnių, kalbamės apie vaizduotės tobulinamą realybę, įpročių laužymą bei tam reikalingą smalsumą.

Kaip apibūdintumėte savo šokio sampratą?

Florencia. Nežinau, ar tai galima pavadinti samprata, tačiau kai kuriame, mums svarbu tyrinėti naujas galimybes, panaudoti savo turimus ir tobulinamus įgūdžius. Mums svarbiau ne demonstruoti savo techniką ar įvaldytas formas, bet panaudoti jas sceniniam paveikslui, kurio netikėtumas užkabintų žiūrovus.

Samuel. Savo kūrybinę laboratoriją vadiname iškreipta realybe (bending reality), nes savo įgūdžius naudojame sukurti dalykams, kurių iš tiesų nėra. Sukurti jausmui, kad erdvė yra kitokia, kad ji veikia kitaip, ir vaizduotės kuriami reiškiniai gali tapti artimi bei suprantami žiūrovams. Provokuojame empatiją ir keistumo pojūtį.

Kada ir kaip nusprendėte koncentruotis į autentiškas patirtis ir reakcijas?

Samuel. Tai formavosi, kai statėmė spektaklius. Man juokingai skamba idėja kurti naujus darbus, remtis ta pačia technika, dėlioti žinomus žingsnius pagal kitą brėžinį ar pritempti viską prie naujos temos. Nuo pat pradžių siekėme suasmeninti savo darbus ir dalintis jais su publika.

Florencia. Be to, mudu esame įkvėpti skirtingų dalykų - savų mokytojų, matytų spektaklių... Mūsų šokio patirtis ir išsilavinimas nėra grįsti ta pačia technika. Patys esame reiškinių maišalynė.

Samuel. Mes net studijavome skirtingus dalykus. Mano studijos artimesnės šokiui, tači au ne konkrečiai šokio technikai. Priešingai - jos buvo pakankamai atviros ir įkvėptos įvairiausių šokio formų. Mokiausi sukurti asmeniškus dalykus, o ne pagerbti tradicijas.

Kaip savo pamokose suprantate, kad šokėjai atranda autentiškus judesius?

Florencia. Labai sunku paaiškinti, tačiau tą paprasta suprasti iš šokėjų koncentracijos - aplink žmogų tarsi susikaupia nauja aura. Atradus autentiką pakinta šokėjų būvis ir aplinka - tai juntama grupėje, nors ne visi tai pasiekia vienu metu. Pakinta žmogaus kūno atsakas į veiksmus erdvėje.

Samuel. Yra tam tikri judėjimo, erdvės pajautimo ir improvizacijos būdai, kuriuos pavadinčiau klasikiniais (ne baleto prasme). Akivaizdu, kai žmonės juda pagal jiems pažįstamą srovę, kurią geba kontroliuoti, kurią yra įvaldę - įdomu ir gražu tai stebėti. Tačiau mums kur kas svarbiau, kad šokėjas, remdamasis savo technika, kvestionuotų savo gebėjimus judėti scenoje.

Kaip išlikti autentišku ne soliniuose pasirodymuose?

Samuel. Keistas klausimas. Pavyzdžiui, kurdami „Olą“ raginome kiekvieną atlikėją ieškoti savitos judesio ir buvimo scenoje formos. Atrodė natūralu, kad viskas tam tikru būdu susijungs.

Florencia. Bandome atrasti bendrą registrą ir susisieti tarpusavyje, nepaleisdami asmeninio santykio bei savybių. Kad atrastum ryšį su kitais, visai nebūtina atsisakyti savęs paties.

Ką jums reiškia būti mokytojais?

Samuel. Mokyti pradėjome žmonėms to prašant - ėmėme sukti galvas, kuo galėtume su jais pasidalinti. Kai mokai, aplanko visai kitas jausmas - nors ir turime kuo dalintis, niekuomet nesame tikri, ar visus sudominsime. Todėl kaskart po užsiėmimų išgirdę, jog žmonės jaučiasi laimingi ir įkvėpti, išties nudžiungame. Nuostabu, kad įkvepiame žmones ieškoti savitų būdų judėti ir po kūrybinės laboratorijos. Tai kur kas geriau nei parodyti techniką, kurią žmonės norėtų nuolat kartoti - mes atveriame duris ir išleidžiame juos ieškoti savęs.

Florencia. Mokytojo sąvoka skamba itin rimtai, nes atrodo, jog turi žmonėms įdiegti kažką fundamentalaus. Manau, kad mes esame tie, kurie dalinasi, o ne tie, kurie moko. Dalinamės tuo, kas naudinga mums patiems.

Samuel. Mokydami nuolat kartojame, kad tai yra mūsų pačių kelias. Kiti keliai taip pat įmanomi, tačiau per artimiausią valandą norėtume susikoncentruoti būtent į mūsų siūlomą kelią. Kaskart turime viską pradėti iš naujo, nes atsiranda nauja grupė - tai kelia džiaugsmą, susijaudinimą bei stresą. Kiekvieną grupę pasitinkame su panašiais pasiūlymais, tačiau dalyvių atsakas visuomet skiriasi, todėl ir užduotys bei pratimai ne visuomet vienodi.

Vilniuje matytuose jūsų spektakliuose daug mistikos. Ar to galime tikėtis ir kūrybinėse dirbtuvėse?

Samuel. Nežinau kiek tai, ką rodome, laikytina mistika - pats tai pavadinčiau vaizduote ir jos projekcijomis. Man mistika asocijuojasi su religija, o nė vienas spektaklio atlikėjų nėra religingas. Todėl pats nesakyčiau, kad spektaklis mistiškas - tiesiog vaizduotės pagalba kuriame tai, ko nėra. Vieną sekundę judame kaip kasdieniame gyvenime, kitą atsiranda teatras, dar kitą peršokame prie nekasdieniško, nenormalaus veiksmo. Verčiame realybę kažkuo daugiau nei ji yra. Galima sakyti paturbiname realybę.

Florencia. Štai šito galima tikėtis ir pamokose.

Ar tyrinėdami savo pačių judėjimą kada nors save stabdote?

Samuel. Iš tiesų mūsų pamokose labai svarbi ramybė ir sustojimas, leidžiantys įvertinti, ką galėtume pasirinkti tą sekundę. Judėdami be sustojimo, praleidžiame progą tai atrasti. Dažnai dalyviams siūlome tokias aplinkybes - įsivaizduokit, kad šokate greitkelyje. Žmonės pradeda daryti didelius posūkius, neklausdami, kodėl jie taip daro ir kas iš to. Tačiau vos sustoję suvokia, kiek yra galimybių judėti erdvėje. Tarsi lėkdami greitkeliu sustotų prie raudonos šviesoforo šviesos ir staiga, pamatę mažą kaimo keliuką, įeitų pro vartus.

Florencia. Tai svarbu ir laisvei įgyti. Dažnai laisvę suvokiame kaip galimybę laisvai daryti kas patinka. Tačiau taip scenoje pradedame kartoti mums įprastas formas. Todėl sakome sau stop - ne draudžiantį stop, bet stop, kad iš naujo pajustume laiką, apsvarstytume situaciją, galimybes ir sąmoningai pasirinktume vieną - o ką, jei šiandien pabandysiu šitaip? Taip atsiranda sąmoningumas, nes pradedame svarstyti: šito aš tikrai noriu, o šito ne - tai tėra įprotis. Kalbame ne apie tai, kas yra gerai ir kas blogai, o apie galimybę rinktis. Taigi nuolat save stabdome.

Samuel. Visada galėsi judėti taip, kaip moki ir esi pratęs - tam nereikia nei mokytojo, nei beisdalinančiojo. Tačiau sustojęs ir pabandęs pakreipti savo suvokimą kita linkme, gali atrasti kažką nauja. Tuomet net vėl judėdamas įprastai, darysi tai kiek kitaip.

Ko kūrybinėje laboratorijoje gali tikėtis Vasaros šokio mokyklos dalyviai?

Samuel. Pirmiausia - su užduotimi susietos improvizacijos. Pradžioje, žinoma, bus nedidelis apšilimas, taip pat improvizuotas - dalyviai patys rinksis atlikimo ritmą bei santykį. Laboratorijoje niekuomet tiksliai neparodome, ką reikia daryti. Tačiau darbą visuomet siejame su tam tikra užduotimi, o tai gali būti tiek techninis svorio perkėlimas, tiek įsivaizdavimas, kad kinta erdvė ar tavo paties kūnas.

Florencia. Bandysime pripildyti savo darbą įvairiais vaizdais, jausmais, pojūčiais ir kviesime žmones į kelionę, kurią jie turės susikurti patys. Mes būsime čia pat, kad palaikytume už rankos, parodytume įvairius kelius, galimybes iš skirtingų perspektyvų pamatyti kraštovaizdį, tačiau dalyviai patys turės būti smalsūs. Kartais atrodys, jog informacijos kiek per daug, tačiau taip būna tik pradžioje, ilgainiui viskas įgyja prasmę.

Samuel. Paprastai stengiamės palaikyti balansą - iš pradžių raginame visiškai „išeiti“ iš savo įpročių, o tuomet leidžiame atsipalaiduoti ir „įkristi“ į įprotį, kad žmonės pajustų, ar atsirado skirtumas. Raginame atrasti džiaugsmą bandant tai, nuo ko galbūt tėvai atkalbinėjo, ar mokytojai sakė, kad kitaip daryti bus geriau. Tai nėra stūmimas nuo skardžio. Tai tarsi artėjimas link jo - pažiūrėkime, koks jausmas. Juk nušokti ir mirti yra visai neįdomu.

Taip pat bandome formuluoti užduotis, kurias skirtingų lygių dalyviai galėtų atlikti ir pritaikyti pagal savo gebėjimus ir patirtis. Aišku, yra tokių užduočių, kurios pasirodys prieinamesnės treniruotiems šokėjams. Tačiau mes vedame pamokas ir mėgėjams, ir profesionalams, nes įdomu stebėti, kaip mūsų metodus priima skirtingų patirčių žmonės. Be to, treniruotiems šokėjams patinka stebėti mėgėjus, kurie kartais žymiai greičiau atranda autentiką. O pastaruosius visuomet įkvepia profesionalų darbas. Galime sau leisti tokį atvirumą, nes neturime tikslo pasiekti konkretų technikos lygį - mums svarbus tik dalyvių smalsumo lygis. O juk kiekvienas gali būti smalsus.

Naujienos