„Kreidos“ režisierius Georgijus Surkovas: spektaklyje moksleiviams kalbėsime jų kalba

Laura Pačtauskaitė 2018 04 16 menufaktura.lt
Režisierius Georgijus Surkovas. Mindaugo Valiuko nuotrauka
Režisierius Georgijus Surkovas. Mindaugo Valiuko nuotrauka

Balandžio 25 d., trečiadienį,18.30 val. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) Erdvėje A-Z įvyks spektaklio „Kreida“ premjera. 28 metų režisierius Georgijus Surkovas iš Latvijos yra apdovanotas prestižiniu Latvijos teatriniu apdovanojimu „Spēlmaņu Nakts“, mokėsi režisūros Krokuvoje pas režisierių Krystianą Lupą. Pastatė per tuziną spektaklių Latvijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Dabar Vilniuje, LRDT, jis režisuoja spektaklį pagal dramaturgo Mindaugo Valiuko pjesę „Kreida“. Tai dramaturgijos laboratorijos „Mokyklinė drama“, kurioje dalyvavo Vilniaus rusų ir lietuvių mokyklų moksleiviai dvyliktokai, kūrybinis rezultatas.

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė - Olga Nikitina (Rusija), vaizdo projekcijos - Evitos Rusovos (Latvija), pjesę iš lietuvių į rusų kalbą išvertė Telman Ragimov. Spektaklyje vaidina Anžela Bizunovič, Juliana Volodko, Jelena Orlova, Telman Ragimov, Andrius Darela, Maksim Tuchvatulin, Edgar Bechter. Spektaklis vaidinamas rusų kalba.

Artėjant premjerai kalbiname režisierių apie tai, kaip spektaklyje gvildenamos moksleiviams svarbios temos, kuo jis aktualus šiandieniniams paaugliams, jų tėvams, mokytojams ir plačiajai auditorijai.

Georgijau, statote jau trečią spektaklį LRDT scenoje. Ankstesnis Jūsų režisuotas spektaklis „#tevyne“ buvo dokumentinio teatro kūrinys. Ar „Kreida“ irgi bus dokumentinio teatro projektas?

Šis projektas niekada neplanuotas kaip griežtai dokumentinis. Tiksliau jį būtų galima vadinti jaunosios kartos, kuri rytoj taps mūsų visuomenės pagrindu, teatriniu tyrimu. Projektas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai pakviečiau dalyvauti laboratorijoje moksleivius ir patyrusius dramaturgus: Mindaugą Valiuką, Teklę Kavtaradzę, Birutę Kapustinskaitę ir Aleksandrą Špilevojų. Mes daug bendravome: dalijomės asmeninėmis istorijomis, patirtimi, prisiminimais. Ir tik po šių seminarų moksleiviai rašė savo pjeses, kurių pagrindu galėjo tapti tiek dokumentinės, tiek jų sugalvotos istorijos. Svarbu paminėti, kad net ir tos pjesės, kurių pagrindu tapo reali istorija, buvo papildytos, prigalvotos ir išbaigtos kartu su dramaturgais, taigi perėjo „menines dirbtuves“. Žinoma, tokių tekstų jokiu būdų negalime vadinti dokumentiniais.

Gal papasakotumėte, kaip buvo dirbama dramaturgijos laboratorijoje „Mokyklinė drama“? 

Darbas laboratorijoje organizuotas kaip keitimasis patirtimi: moksleiviai dalijosi savo dabartiniais potyriais, o dramaturgai jiems atskleidė paslaptį: kaip istorija arba prisiminimas tampa dramaturgija, meniniu pasakojimu, kuris jau yra ne apie tave vieną, yra apibendrintas, svarbus ir žiūrovams.

Galutinis pjesės tekstas, su kuriuo dirbame šiandieną, - tai savarankiškas dramaturgo Mindaugo Valiuko darbas, kuriame tik paskiri fragmentai ir intonacijos paimtos iš mūsų moksleivių istorijų. Pažiūrėję spektaklį, laboratorijos dalyviai, žinoma, atpažins kurią nors iš savo istorijų arba galbūt kuris nors personažas jiems atrodys pažįstamas. Vis dėlto, kaip sakoma, visi veikėjai yra išgalvoti, o visi sutapimai - atsitiktiniai.

Mudviejų su Mindaugu darbo prie pjesės „Kreida“ procesas truko ilgai ir palaipsniui, tekstas daug kartų perrašytas: buvo aptariamos ir tikslinamos temos. personažai ateidavo ir pasitraukdavo. Mindaugas rašė pjesę lietuviškai, o LRDT aktorius Telmanas Ragimovas išvertė į rusų kalbą, už tai jam esu dėkingas. Išverstas tekstas vėliau buvo vėl kruopščiai redaguojamas - buvo nuveiktas didelis darbas, kol susiformavo galutinis pjesės variantas.

Akivaizdu, kad kurti paauglių auditorijai aktualiomis temomis labai nelengva. Turbūt ir Latvijoje susiduriate su profesionalaus meno paaugliams stygiumi?

Šiandien apie moksleivių problemas kalbama gana daug: kuriami ir filmai, ir serialai, ir spektakliai, bet to, manau, nepakanka. Ypač - teatre. Rašyti paaugliams ir apie juos tikrai labai sudėtinga. Šiuolaikinio teatro repertuare galima pamatyti daugybę spektaklių vaikams arba šeimoms, jaunimui ir viduriniajai kartai, tačiau moksleiviai vis lieka be savojo repertuaro. Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nieko panašaus nepamenu. Moksleivius senu papratimu vedžioja į spektaklius pagal mokyklinę programą, bet juk akivaizdu, kad taip mokykliniam jaunimui vargu ar kils noras pačiam nueiti į teatrą. Tokiame kontekste sunku patikėti, kad už teatro aksominės uždangos gali būti pasakyta kas nors svarbaus ir suprantamo jaunimui jo kalbėsena. O tai juk yra būtina.

Nujaučiu, kad šiuolaikiniai paaugliai bando gyventi tam tikrą „lygiagretų gyvenimą“. Kalbu apie paauglius iš įprastų, gana pasiturinčių šeimų, normaliai išauklėtus. Nesileidžiu į kraštutinius atvejus, o kalbu apie tendenciją: paprasti vaikai iš įprastų šeimų, žinantys, „kas yra gerai, o kas blogai“. Taigi tokiems vaikams ir teatre, ir kine labai mažai kalbama apie jų problemas. O tokio pokalbio siekiamybė, kaip ir naujų žinių, naujos informacijos būtinybė, niekur neišnyko. Tad paaugliams lieka nerti į internetą... Deja, iš ten gaunamos informacijos kokybė dažniausiai būna labai žemo lygio. Maža to, internetinio turinio kokybės ir kilmės niekaip neįmanoma sukontroliuoti. Begaliniame „informacinio triukšmo“ sraute sunku susivokti, į ką verta įsiklausyti, o kada geriau užsikimšti ausis. Dažnai tą „triukšmą“ sukuria paauglių bendraamžiai, o tai visada labai pavojinga.

Naujoji karta tiesiog „iškeliavo į internetą“: vaizdo paskyros, grupės, bendrijos, kanalai, sukurti specialiai amžiaus grupei „15+“. Ko tik ten nėra! Aš jokiu būdu nepamokslauju, kad jaunimui nevalia keiktis arba reikia tik teigiamos patirties, bet tokiose bendruomenėse tikrai daug „pavojingų žaidimų“.

Ir svarbu visai ne tai, kad interneto bendruomenė bando kalbėti paauglių kalba, o tai, kad ji imasi diktuoti moksleiviams naują bendravimo stilių ir kalbą, kurią šie stengiasi mėgdžioti. O tai jau problema, kadangi su jais kalbama ne jų kalba, o primetama sava: jaunimui aiškina, kas šiandien yra „kieta“ ir kaip reikia elgtis. 

Ar spektaklyje skambės mokyklinis slengas, necenzūrinė leksika?

Pasikartosiu, kad mūsų pagrindinė užduotis šiame projekte - kalbėti būtent moksleiviams svarbiomis temomis. Ši pjesė yra apie svarbiausias žmogaus vertybes paauglių kalba.

Taip, spektaklyje nedideliu kiekiu vartojama nenormatyvinis žodynas, aptariamos narkotikų ir sekso temos, nes visa tai, kad ir kaip žiūrėtum, yra svarbu jaunimui. Juk niekam ne paslaptis, kad peržengę savo namų slenkstį paaugliai nori laisviau pasijausti - berniukai labiau, mergaitės gal mažiau, bet be tokių patirčių daugelis neapsieina.

Kvaišalai - gana nauja mūsų laikų realija. Truputį vyresni žmonės su šia bėda mokykloje turbūt nesusidurdavo?

Taip, būtent todėl ši tema taip pat aptariama spektaklyje, o ir „mokyklinės dramos“ laboratorijoje patys moksleiviai dažnai minėdavo šią problemą. Kai aš buvau moksleivis, narkotikai buvo kažkas labai baisaus, nepažinaus ir nepasiekiamo: buvo nesuprantama, iš kur jie gaunami, ir pakliūdavo jie tik į marginalų rankas. Šiandien narkotikus vartoja ir vaikai iš pasiturinčių, apsirūpinusių šeimų. Pasikeitė tik žiūros taškas - dabar rūko ne „blogi berniukai“, o geri. Baisu tik dėl to, kas iš jų vėliau išauga.

Mūsų spektaklyje bus kalbama ir apie pirmąją seksualinę patirtį. Natūralu, kad paaugliai šiame amžiuje apie tai galvoja nuolat. Ir nereikia apsimetinėti, kad to nėra, kad jie rimtai svarsto tik apie tai, kaip reikės įstoti į aukštąją mokyklą. Kai ateis laikas, jie pagalvos ir apie tai, bet dabar jie svajoja apie kitką, ir tai visiškai normalu.

Kiekviena karta vis iš naujo mokosi tikrinti vertybes, kurios yra bendros visiems žmonėms. Kaip tai vyksta jūsų spektaklyje? 

Mūsų spektaklis kaip tik ir yra apie tai. Pjesėje pagrindinė veikėja turi rinktis: ar ryžtis išdavystei dėl savo naudos, ar atsisakyti savo norų iš meilės mamai. Jai būtina savarankiškai suvokti, kas gyvenime svarbiausia. Kas yra tas žmogus, kuris visada bus šalia ir padės sunkią valandą, o kas su tavimi tik todėl, kad dabar tai „kieta“, šaunu, madinga? Aštuoniolikmečiai dažnai klysta, paviršutiniškus dalykus laikydami esminiais. Ši pjesė dar ir apie tai, kad bet kokia gauja yra baisi. Kai vaikai susiburia į gaujas, jų žiaurumas ir agresija gali turėti baisių padarinių. 

Kaip sugebėti išeiti iš tos gaujos, teisingai pasirinkti, supratus, kas tau svarbu, brangu ir reikalinga?

Sunkiausia - išmokti savarankiškai pasirinkti, nuspręsti, blaiviai pažvelgti į situaciją, pamatyti visus pliusus ir minusus, įvertinti tykančius pavojus - pabandyti suvokti, kur nuves tavo pasirinkimas. Svarbu liautis galvoti vartotojiškai,  o šiandieninis pasaulis visomis pajėgomis moko mus mąstyti būtent taip.

Prisitaikėliškumas jau nuo mokyklinio suolo - irgi svarbi „Kreidos“ tema. Bet kuri sistema, švietimo ar kokia kita, dažniausiai reikalauja iš mūsų prisitaikyti, tyliai žaisti pagal taisykles, antraip rizikuoji iškristi iš sistemos. Arba dar blogiau - būti tos sistemos sulaužytas.

Ačiū už pokalbį.

Naujienos