Interviu su Šėtonu, ketinusiu studijuoti kunigų seminarijoje

2018 03 02 menufaktura.lt
Operoje „Post futurum“ Šėtono partiją atliks tenoras Mindaugas Jankauskas. LNOBT archyvo nuotrauka
Operoje „Post futurum“ Šėtono partiją atliks tenoras Mindaugas Jankauskas. LNOBT archyvo nuotrauka

aA

„Jis didis, jis mažas, jis titnagas, miražas. Jis baltas, jis juodas, jis vaistas, jis nuodas. Jis rudas, raudonas, jis  angelas Šėtonas,“ - taip Sigito Parulskio librete apibūdinamas vienas iš pagrindinių operos „Post futurum“ veikėjų. Pirmąjį premjeros vakarą penktadienį, kovo 2 dieną, Šėtono partiją atliks trečią sezoną Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje dainuojantis tenoras Mindaugas Jankauskas.

Šėtonas Gintaro Sodeikos operoje - daugiaveidis personažas: žiūrovų akyse jis persikūnija tai į vokiečių kunigaikštį Francą fon Izenburgą, tai į Reicho generolą Rudolfą Nadolny, o galiausiai - į Vladimirą Leniną. Ar lengva operos solistui atlaikyti tokias metamorfozes? 

Išties tai pats sudėtingiausias personažas, kurį iki šiol yra tekę vaidinti operose. Kiekvienam Šėtono pavidalui su režisieriumi bandėme atrasti individualių spalvų, bet tuo pačiu žiūrovams privalau išlikti atpažįstamas kaip Šėtonas. Taigi kiekvieną minutę scenoje turiu nepamiršti, kas esu.

Šėtonas - pagrindinis „Post futurum“ variklis: nuo jo užmačios parodyti Dievui Lietuvos istoriją kaip operą „užsiveda“ viso kūrinio veiksmas. Savo begaline energija scenoje gal net nukreipiate dėmesį nuo ramaus ir savimi pasitikinčio Dievo...

Šėtonas visomis išgalėmis bando įrodyti Dievui, kad yra už jį pranašesnis. Jis neabejoja, kad pavyks sugundyti ir daktarą Basanavičių, pasiūlius jam sugrąžinti jaunystę, mylimą moterį, turtus... Bet Basanavičius neišduoda tikėjimo nepriklausomos Lietuvos ateitimi, tad lažybas Šėtonas pralaimi. 

O dėl energijos... Manau, gyvenime esu pakankamai ramus žmogus, bet Šėtono juk nesuvaidinsi be energijos proveržio. Šėtonui nuolat tenka spinduliuoti koncentruotą ironiją ir sarkazmą, o tai emociškai išsunkia. Rytais po vakarinių repeticijų norėdavosi tik gulėti lovoje ir laukti sugrįžtančių jėgų...

Jūsų Šėtonas - velniškai lankstus ir plastiškas. Gal vaikystėje ne tik dainavote, bet ir šokote?

Taip, būdamas pradinukas Kaune mokiausi pramoginių šokių. Bet kai įstojau muzikos mokyklon - mečiau. Joje iš pradžių mėginau griežti smuiku, bet su mokytoja nelabai pasisekė, tai perėjau į „tinginių specialybę“ - chorinį dainavimą.

Beje, pirmąjį dvejetą pradinėje mokykloje esu gavęs už tai, kad neišmokau Sovietų Sąjungos himno. Ir puoliau į ašaras... Bet namie manęs nebarė, netgi priešingai - palaikė, nes augau religingoje šeimoje ir su močiute dažnai vaikščiodavau į Panemunės bažnyčią. Joje vėliau grojau vargonais ir patarnaudavau per mišias. 

Ar tiesa, kad baigdamas vidurinę mokyklą netgi ketinote stoti kunigų seminarijon?

Labai rimtai ketinau. Bet išėjo taip, kad atsidūriau aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ten išmokau vargonuoti ir giedoti grigališkuosius choralus, taigi toks tikriausiai buvo dieviškasis planas... Vėliau baigiau operinio dainavimo studijas ir trejus metus dainavau Vokietijos teatruose. 2012 m. sugrįžau, kūriau draminius vaidmenis Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir dainavau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O tikėjimas iki šiol labai svarbus mano gyvenime.

„Post futurum“ žiūrovai premjeriniuose spektakliuose galės išvysti du visiškai skirtingus Šėtonus - Jūsų ir Rafailo Karpio. Jie tokie nepanašūs, kad sunku patikėti, jog gimė to paties pastatymo repeticijose...

Esu dėkingas režisieriui, kad nesistengė mūsų suvienodinti ir kiekvienam leido kurti savitą personažą. Oskaras Koršunovas, su kuriuo jau anksčiau teko dirbti statant Ludwigo van Beethoveno operą „Fidelijus“, turi ir kitą puikią savybę: jis sugeba repeticijose suvaldyti žmonių emocinius pliūpsnius ir pašalinti vidines įtampas. Tai komandoje palaiko darbingą atmosferą ir suteikia daugiau pasitikėjimo artistams.  

Šėtonas dievina operą. O Jūs? Po teatruose praleisto dešimtmečio vis dar drąsiai galite tvirtinti, kad ją mylite?

Taip, šiuo atžvilgiu mes su Šėtonu sutinkame. Nedirbčiau tokio darbo, jeigu jo nemylėčiau. Tai net ne darbas, tai - būtis. Gera atrasti savo terpę, kurioje jautiesi lyg žuvis vandenyje.

Naujienos