Festivalis „Jauno teatro dienos“ 2018: žvilgsnis į Lietuvos kūrėjus

Julija Banienė 2018 02 27 menufaktura.lt
Festivalio „Jauno teatro dienos“ organizatorė Justina Burakaitė. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Festivalio „Jauno teatro dienos“ organizatorė Justina Burakaitė. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

aA

Jau šeštą kartą Klaipėdoje organizuojamas festivalis „Jauno teatro dienos“. Kovo 12-17 d. aktoriai, režisieriai, teatrologai ir net kino režisieriai iš visos Lietuvos uostamiesčio gyventojus ir svečius kvies iš naujo pamatyti ir įvertinti teatro ir kino grožį bei subtilumą.  Šiemet kūrėjai savo kūrinius parodys „Švyturio“ arenoje. Kalbamės su festivalio „Jauno teatro dienos“ organizatore Justina Burakaite.

Kaip ir kada susiformavo festivalis „Jauno teatro dienos“?

Festivalio idėja kilo prieš šešerius metus, supratus, kad daugelis aktorių kituose miestuose nežino apie Klaipėdos jaunimo teatrą, o ir mes patys norėjome susipažinti su kitų teatrų atstovais. Tad nusprendėme, kad šis festivalis būtų puiki galimybė plėsti pažintis ir visiems kartu kurti. Pirmaisiais metais dažniausiai kviesdavome kitų teatrų spektaklius ir jų kūrėjus. Po spektaklių vykdavo diskusijos, aptarimai ir paskaitos. Vėliau supratome, kad bendros kūrybinės linijos taip ir nesukūrėme. Taip atsirado kita idėja, kad reikia organizuoti kūrybines dirbtuves festivalio metu. Tad šiemet jau treti metai, kai šios kūrybinės dirbtuvės yra tapusios pagrindine festivalio ašimi. Į festivalį „Jauno teatro dienos“ atvyksta režisieriai, aktoriai, scenografai, teatrologai ir dramaturgai, o šiais metais prie mūsų prisijungia ir kino režisieriai.

Kaip vyksta kūrybinės dirbtuvės?

Per keturias festivalio kūrybinių dirbtuvių dienas visi dalyviai dirba grupėse ir sukuria pasirodymą, trumpo metro  spektaklį ar performansą, kuris pristatomas viešai. Būtent ši kūrybinių dirbtuvių strategija ir realizavo tai, ką mes ir planavome padaryti nuo pat pirmųjų festivalio metų - išvystyti kūrybinį bendradarbiavimą, dalintis idėjomis.

O kokios jos bus šiemet?

Šiemet keičiame keletą dalykų. Viena grupė dirbs dvi dienas ir antrosios dienos vakarą parengtas bendras darbas bus pristatomas viešai. Trečią dieną burtų keliu vėl bus formuojama kita grupė. Taip pat ir spektaklių bei performansų temos bus pateikiamos kitaip. Kadangi minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kūrybinių dirbtuvių dalyviai įkvėpimo savo darbams semsis iš Lietuvos kūrėjų darbų.  Kiekviena grupė išsitrauks muzikos kūrinį, tekstą, sakinį, sentenciją arba eilėraštį ir paveikslą, nuo kurių prasidės dalyvių kūrybinis darbas. Dar viena šių metų festivalio naujiena yra ta, kad prie festivalio prisijungia ir kino režisieriai, kurie kurs trumpametražius filmus, kurie paskutinę festivalio bus pristatyti viešai. Žinoma, festivalio metu vyks paskaitos ir diskusijos.

Kas yra sunkiausia festivalyje?

Sunkiausias yra pirmos festivalio dienos rytas, kai visi atvyksta, registruojasi, o tu nesi tikras iki paskutinės minutės, kaip viskas pavyks šiemet. Ir ar iš viso pavyks. Kasmet atvažiuoja skirtingi žmonės, kasmet sugalvojamos skirtingos temos, kurios yra paliečiamos, ir niekada nežinai, ko gali tikėtis. Būna, kad atvykę žmonės greitai pavargsta, nes repeticijos, aptarimai ir apsikeitimas idėjomis kartais  užtrunka ir iki vėlyvo vakaro.

Kokią naudą iš Jauno teatro dienų gauna aktoriai?

Festivalis suteikia galimybę „apsivalyti dulkes“. Kūrybinių dirbtuvių metu nėra laiko savęs kritikuoti ar stabdyti. Neturi kada savęs ir savo darbo per daug analizuoti. Festivalyje aktorius greit „įmetamas į dilgėles“ ir jis privalo labai sparčiu tempu iš jų kapanotis. Aktorystėje visada egzistuoja rato principas - pirminė kūrybinė mintis, atėjusi į galvą, yra pati teisingiausia. Tik skirtumas tas, jog kai mes turime daug laiko, tai pradedam tą mintį šlifuoti. Galiausiai, po ilgų kūrybinių klajonių vis vien grįžtame prie to pradinio varianto. O kūrybinėse dirbtuvėse esame priversti iš karto, instinktyviai pajausti, kaip turėtų būti gerai, o tai reiškia, vadovautis ta pirmine mintimi.

Ir, žinoma, dar prisideda faktas, jog tomis dienomis dirbi su žmonėmis, kurių nepažįsti. Kai nuolatos dirbi tik su savo trupe, tai dažniausiai jau žinome vieni kitus, kas ką galime, ką norime kiekvienas iš mūsų padaryti.

O kaip pavyksta „pajausti“ tuos nepažįstamus komandos narius per tokį trumpą laiką?

Čia, manau, vėlgi galima grįžti prie laiko stokos. Kai turi ne pilną parą parengti darbą, tai neturi kada nei pažindintis vienas su kitu, nei rodyti kažkokius savo įnorius. Per mažai laiko turime tam, kad susidarytume kokias nors išankstines nuostatas vieni apie kitus. Ir iš dalies tai yra labai gerai, nes tada gali visiškai susikoncentruoti į darbą, kurį tau reikia parengti.

Naujienos