In memoriam Viktorui Valašinui

2018 01 02 menufaktura.lt
Viktoras Valašinas repeticijoje. Juozo Bindoko nuotrauka
Viktoras Valašinas repeticijoje. Juozo Bindoko nuotrauka

aA

Eidamas 74-uosius metus mirė ilgametis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius ir režisierius bei Kauno menininkų namų direktorius Viktoras Valašinas.

Viktoras Valašinas gimė 1944 metais birželio 24 dieną Joniškio rajone Maironių kaime. 1969 m. baigė tuometį Lietuvos valstybinės konservatorijos teatrinį fakultetą (dėstytojai aktorė Galina Jackevičiūtė, režisierius Leonidas E. Lurje).

Į Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę aktorius įsiliejo dar 1968 m. būdamas studentu, suvaidinęs Azizo vaidmenį spektaklyje „Dvikova“ pagal Maro Baidžijevo pjesę, režisuotą Jono Jurašo. Šio režisieriaus ir aktoriaus kūrybinis dialogas tęsėsi spektakliuose „Šventežeris“ pagal Kazio Sajos pjesę (1970), Juozo Glinskio „Grasos namaiׅ“ (1970), „Smėlio klavyrai“ pagal Aušros Marijos Sluckaitės pjesę (1990) bei kituose.

Daug ryškių vaidmenų aktoriui padovanojo ir bendradarbiavimas su režisieriumi Jonu Vaitkumi, prasidėjęs nuo Kazio Sajos „Medinių balandžių“ (1975). Komedijinis aktoriaus talentas atsiskleidė Jono Vaitkaus režisuotame Alfredo Jarry farse „Karalius Ūbas“ (1977). Aktorinė fantazija, išraiškinga plastika, virtuoziškas balansavimas personažų charakterių gelmėmis tapo neatsiejamas Viktoro Valašino bruožas scenoje. Tarp ryškiausių aktoriaus sukurtų vaidmenų - Žygimantas Augustas Juozo Grušo „Unijoje“ (1978), Georgijus Dimitrovas Ivano Radojevo „Raudona ir ruda“ (1979). Aktorius sėkmingai bendradarbiavo su Gyčiu Padegimu spektaklyje Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“ (1982), Vytautu Balsiu spektakliuose Juozo Marcinkevičiaus „Erelnyčia“(1985), Juozo Grušo „Herkus Mantas“ (1986), Samo Shepardo „Pakastas vaikas“ (1987) ir kituose. Už Dodžo vaidmenį spektaklyje „Pakastas vaikas“ aktorius pelnė geriausio vyro vaidmens apdovanojimą. Paskutinis aktoriaus vaidmuo Kauno dramos teatre - Šturmanas spektaklyje pagal Dmitrijaus Lipskerovo pjesę „Jelena ir Šturmanas“ (2010 m., režisierius Sergejus Paciukas ), kuriame vaidino kartu su žmona aktorė Nijole Lepeškaite.

Neapsiribodamas aktoryste, Viktoras Valašinas savo kūrybiškumą išnaudojo ir kaip režisierius. Jo režisuojami spektakliai papildė Kauno dramos teatro repertuarą, o nuo 1999 m. kūrė Kauno menininkų namų aurą. Publikos ovacijomis priimti jo režisuoti spektakliai Bjorga Vik „Žiemos sodas“ (Kauno valstybinis dramos teatras, 2001), Augustino Griciaus „Palanga“ (Kauno valstybinis dramos teatras, 2003), Hjalmaro Bergmano „Paskutinis kavalierius“ (Kauno menininkų namai, 2006). Haroldo Mullerio „Tyli naktis“ (Kauno menininkų namai, 2007).

Aktorius paliko įsimintinų vaidmenų kine ir televizijoje. Nepamirštami jo herojai Petras Kurmelis LTV filme „Petras Kurmelis“ (rež. Juozas Sabolius), Vaclovas Garunkštis televizijos spektaklyje „Palanga“ (rež. Mamertas Karklelis), Martynaitis. iš televizijos filmo „Vilius Karalius“ ( rež. Vidas Bačiulis).

1994-1998 m. Viktoras Valašinas „Kaunas plius“ užėmė TV programų direktoriaus pareigas, kūrė televizijos serialus. Nuo 1999 m. iki 2016 m. - Kauno menininkų namų direktorius.

Už nuopelnus teatro menui kūrėjas apdovanotas 3-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės medaliu, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medaliu.

***

Primename pokalbį su Viktoru Valašinu, 2014 m. „Nemuno“ žurnale užrašytą Dovilės Zelčiūtės.

- Metams traukiant pirmyn, dažnam tampa būtina stabtelti, sulėtinti gyvenimo tempą. Atsiranda ramybės poreikis, noras atsitraukti kiek tolėliau nuo didžiojo būtiškojo šurmulio. Kokia dabar jūsų vidinė būsena? Kaip jaučiatės, kokios nuotaikos sustiprėjo priartėjus gražiai sukakčiai - septyniasdešimtmečiui?

- Nežinau, kaip dėl tos ramybės. Many vis daugiau ilgesio. Tačiau ne jaunystės, - jaučiuosi ganėtinai jaunas (juokiasi), kol sveikata leidžia, kol mąstymas dar „pakankamas" ir „ne pro šalį", nors žmona kartais ir pakritikuoja, - visgi mane apima daug ko ilgesys... Teatro, kūrybos. Gal kad didžiausia gyvenimo dalis praleista scenoje - juk Kauno dramos teatre išdirbta apie 30 metų. Ir suprantat, vaikučiai, - kaip kartais juokauju, - kad aš, toks aršus sąjūdietis ir Nepriklausomybės kovotojas, Sąjūdžio Seimo narys (iki Nepriklausomybės atkūrimo), šitas žmogus, kurio pažiūros nepasikeitė, aš sakau, kad tam tikra prasme ilgiuosi sovietinių laikų. Neišsigąskite! Žinot, kur jų ilgiuosi? Teatre. Kai su Nijole Lepeškaite jaunystėj atvykom į Kauną, čia abu radome Teatrą! Dar mokiausi paskutiniame Konservatorijos kurse, Nijolė jau baigė - mes kartu buvom pakviesti. Tai buvo geriausia Lietuvos trupė. Jame vaidino patys ryškiausi aktoriai. O svarbiausia - tvyrojo kūrybos dvasia. Dabar jos dažniausiai tiek teatruose, tiek spektakliuose nelikę. Mes juk atėjome į tikrą kolektyvą. Nebijau šito žodžio, jis tikslus. Tai buvo tradicijas turintis kolektyvas. Jį sudarė individualybės. Dabar su N. Lepeškaite, susėdę prie stalo (bet jau be alkoholio, aišku (juokiasi), pasikalbam apie tai, kaip gera, kad teatre gyvenome įdomų kūrybinį gyvenimą. Ir pradedam svarstyti: kiek daug jame buvo asmenybių! Aktoriai - asmenybės!

- Manote, kad šiandien teatre mažiau asmenybių?

- Dabar viskas suniveliuota. Jauni žmonės, baigę akademiją, į teatrus imami kursais. Pasakykite, kas čia per cirkai?

- Ar jūsų laikais to nebūdavo?

- Jei ir būdavo - labai retai. Kai mokiausi konservatorijoje, ją baigiantieji vaidindavo diplominius spektaklius. Suvažiuodavo visų teatrų vyriausieji režisieriai. Ne vadovai, direktoriai, o vyr. režisieriai. Mes, teatro mokslus baigiantys studentai, žinodavome: jeigu mus paims, tai turėsime darbo, duonos. Mus tiesiog „pirkdavo". Prieina ir kviečia, pavyzdžiui, režisierius Povilas Gaidys vieną ar kitą būsimą aktorių į Klaipėdą. Greit tarpusavy dalijamės naujienomis: „Tave kviečia, ar ne? Aha... O manęs nekviečia..." Jei pakvietė, vadinasi, yra perspektyva, ir tu dirbsi. Vienus išsirinkdavo, bet kai kurių - ne. O dabar į teatrą ateina visas kursas. Na, ar gali būti visi talentingi?..

- Dabar iš dvidešimt penkių pirmakursių paskutiniame kurse potencialių aktorių lieka daugiausia dešimt dvylika. Visi kiti „atkrinta" pakeliui į „didįjį teatrą". Turbūt tai natūralu...

- Negaliu ginčytis. Mūsų laikais taip pat konservatoriją baigdavo ne visi aktorinio studentai, dalis nubyrėdavo. Bet toks pasirinkimas, apie kurį pasakojau, man atrodo teisingas - džiaugčiausi, jei taip į teatrą būtų ateinama ir dabar.

- O kas „pasiėmė" jūsų kursą?

- Mūsiškį į Šiaulius vežėsi Mamertas Karklelis. O aš vykau į Kauną, pakvietė Jonas Jurašas. Tai buvo neapsakoma laimė. Jaunas režisierius J. Jurašas pasiėmė į Kauną ir Modrį Tenisoną su visa trupe. Mes nebuvom pernelyg kitokie ar šventi. Ir išgerdavom, ir juokaudavom, šposų prikrėsdavom. Bet atėję į teatrą jau žinojom apie tuos žmones, kurie čia dirbo. Kalbu apie vyresniąją kartą. Eidavom žiūrėti, kaip kas vaidina. Algimantas Voščikas, Kęstutis Genys, Leonardas Zelčius... Man geriausias artistas (sakau ne todėl, kad mane kalbina Zelčiūtė) buvo L. Zelčius. Stebuklinga „organika", jokio kartojimosi, kaskart vis naujas.

- Ką gali duoti aktorinė mokykla? Nors ir nesimokėte pas išskirtinius teatro pedagogus, esate ypatingas aktorius, neriantis į medžiagą kaip į vandenį ir puikiai išplaukiantis, joje nepaskęstantis. Ar įmanoma „išmokti" aktorinės profesijos? Ką jūs gavote konservatorijoje?

- Mano kurso vaikinai - Pranas Piaulokas, aš, Gediminas Girdvainis, Vladas Baranauskas, Gintautas Ūzas - buvom laikomi „gerais vyrais". Ir ko gi išmokau?.. Šiaip, būkim atviri, manau, kad aktorius turi šį tą turėti - ar nuo mamos, tėtės, ar nuo Dievo. Konservatorijoj, kaip turbūt ir daugelis, išmokau valdytis. Tramdyti scenoje jaudulį.

- O to jaudulio - būdavo?

- O kaipgi! Ir dabar yra. Jaudulys privalėtų lydėti menininką iki pat kūrybinio darbo pabaigos. Jei jo nebus, tada - viskas, negalima eiti į sceną. Bet jeigu jį moki paslėpti!.. Štai čia ir yra meistriškumas: gebėti jaudulį nukreipti į savo personažo emocijas. Ir kitus sceninius dalykus. Šiaip mano gyvenime aktorystė nebuvo kažin kas nauja: mama mokytojavo, kūrė mokykloje vaidinimus. Man liepdavo vaidinti. Skaitydavau konkursuose „už klasę", „už mokyklą" ir t. t. Tais laikais, kai baigiau vidurinę, klasės kolektyvas spręsdavo, kur bendraklasiui ar bendraklasei rekomenduoti stoti. Visi ėmė šaukti: „Artistas! Artistas!" O aš užsispyriau: „Ne, stosiu į mediciną." Mat klasės draugas stojo. Visi nuščiuvo... Įstojau, mokiausi pas Gyčio Padegimo tėvą. O medicinos institute buvo dramos kolektyvas, taigi didesnę laiko dalį leisdavau ten. Paskui vis dėlto įstojau į konservatoriją.

- Galvojant apie jaunus menininkus, aktorius ir lyginant juos su jūsų laikų jaunaisiais artistais: kas, jūsų žvilgsniu vertinant, šiandien prarasta, o kas kaip tik džiugina?

- Šiandien įsijungiu kompiuterį: 12 procentų abiturientų neišlaikė lietuvių kalbos valstybinio egzamino! Jeigu jaunas žmogus nemoka paskaityti, padeklamuoti eilėraščių, jei nežino daugybės mūsų klasikų, tai labai labai liūdna. Vidurinę mokyklą baigia neišsilavinę jaunuoliai. Kokia mūsų dabartinė aplinka! Ką žiūrėti per televiziją? Kokios rodomos laidos?! Pataikaujama žmonių bukumui. Galiu žiūrėti beveik išimtinai tik valstybinę televiziją. Per kitus kanalus? Ar turiu žiūrėti laidas „Mano vyras gali!"?!

O džiugina talentai. Teko matyti nemažai kauniečių spektaklių, esu šių metų „Fortūnų" komisijos narys. Yra gerų vaikų. Sudomina, sujaudina tie, kurie turi „vidų", vidinį pasaulį. Nežinau, kaip jie scenoje tai atveria, gal labiau intuityviai. Tarkime, Saulius Čiučelis! Ar Vainius Sodeika... Žiūri ir džiaugiesi. Galvoji, ir aš jaunystėj kažką tokio sugebėčiau. Ir norėčiau. Dabar, nors ir „išėjęs iš etato" - nesakau, kad iš teatro! - vis tiek seku, kas vyksta. Ir dėl pozityvių dalykų džiaugiuosi.

- Kaip kuriamas vaidmuo?

- Aktorius savo vaidmenį turi pradėti nuo tuštumos. Švarus baltas lapas... Bent jau mane visuomet veda intuicija. Visus vaidmenis taip sukūriau. Taip mane ir kritikai, ir teatralai „pravardžiavo" - intui­cijos aktoriumi (juokiasi). Ieškai ieškai, ir staiga paryčiais ateina vaidmens kūrimo būdas. Kitą rytą parodai režisieriui. Būdavo, repetuojame su Jonu Vaitkumi. (Mano geriausi darbai ir „padaryti" J. Vaitkaus vadovavimo Kauno teatrui periodu.) Kartais jam sakydavau: „Režisieriau, aš ne taip galvoju!" - „O kaip?" - klausdavo. (Čia Valašinas tobulai ir atpažįstamai pakartoja J. Vaitkaus intonaciją.) „Eik į sceną! - sakydavo. - Rodyk! Žinai, gerai, galim palikti ," - patvirtindavo mano atradimus. Kartais priešindavausi, tiek aš, tiek kiti, atrodydavo, kad „laužia" su savo siūloma forma. Atkirsdavo: „O tu pasiūlyk geriau negu aš!" Kai kas sakydavo, jog J. Vaitkus kaip režisierius yra diktatorius. Tai netiesa. Taip, jis kietas, bet man daug ką sako jo frazė: „Jei gali - pasiūlyk geriau!" Svarbiausia, jei pasiūlęs ką nors kitko jį įtikindavai, visuomet tai pripažindavo ir palikdavo spektaklyje.

- Man įstrigę, kaip po Sausio 13-osios važiavome su Kauno dramos teatru į aukų laidotuves. Buvo pilnas autobusas, jį stabdė kariškiai su ginklais, tikrino. Jūs pirmas drąsiai išlipote iš autobuso, ramiai aiškinotės ir aiškinote, ką reikia visiems daryti, kol bus patikrinimas... Toks ryškus iki šiol išlikęs prisiminimas. Jumyse įžvelgiu „du žmones": talentingą, intuityvų, žaibiškai persikūnijantį aktorių ir - vadovą, vedlį, prisiimantį už kitus atsakomybę. Juk ir Kauno menininkų namų direktoriaus pareigos reikalauja nemenkos įtampos, išmanymo ir operatyvių sprendimų. Kaip jumyse tai dera?

- Kai nežinau sprendimų, tariuosi. Jei kyla abejonių dėl reikalų, susijusių su rašytojais, einu į RS skyrių ir kalbuosi. Kai sprendžiami muzikos klausimai - šnekuosi su profesionaliais muzikais. Nedarau, ko nežinau. Juk negaliu būti profesionalumo barometras. Klausau profesionalų, negaliu išmanyti daugiau už savo srities atstovus. Nebijau pasakyti, kai nežinau, ir kreiptis: padėkit.

Prisimenant Sąjūdį, dalyvavau jo veikloje iki Nepriklausomybės paskelbimo. O toliau...

- Kodėl vėliau nėjote į politiką?

- Būčiau išdavęs save kaip menininką. Kiek yra tokių, kurie tada tylėjo, nes buvo grėsminga. O dabar - pačiose viršūnėse. Šiaip aš nusivylęs... Nesam geri lietuviai. Nesam. Mes piktoki.

- Jums teko dirbti su Vytautu Balsiu, J. Jurašu, J. Vaitkumi, G. Padegimu... Su kokiu režisieriumi Viktorui Valašinui dar būtų įdomu dirbti?

- Labiausiai norėčiau su J. Vaitkumi.

- Ir dar - kelis žodžius apie savo artimuosius...

- Manau, per savo profesiją gal per mažai bendravau su sūnumi. Nors jis išlaikė tekusį sunkų gyvenimo išbandymą. Buvo ir pauzių su N. Lepeškaite... Kai pagalvoji, kaip ištvertų tokį mane kitas, ne teatro, profesijos žmogus? Aš dėkingas Nijolei už bendrą gyvenimą. Kiek daug žmogiškos pagalbos patyriau namuose. Būta neteisingų kalbų, kad esu padėjęs Nijolei gauti vaidmenų. Tai netiesa. Tik šito neįrodysi. O ir nereikia, svarbiausia - pats žinau. Yra ir daugiau dalykų, kurių neįrodysi. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad vienu metu drauge su J. Jurašu, mėginusiu reformuoti teatrą, rinkau, ką palikt, ką atleist. Taip nebuvo. Labai tikėjau, kad teatrui išeis į gera J. Jurašo sugrįžimas. Bet kaip įrodysiu, kad nieko nesprendžiau? Kai kurių dalykų žodžiais nepaaiškinsi, ir - tiek to.

- Dėkui jums už pokalbį!

Kalbėjosi Dovilė Zelčiūtė

NEMUNAS

***

Urna šarvojama Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje.

Atsisveikinimas - sausio 3 d. nuo 18 iki 21 val., sausio 4 d. nuo 9 iki 11.30 val.

Šv. Mišios už a. a. Viktorą Valašiną aukojamos sausio 4 d. 12 val. Šv. Mykolo arkangelo (Įgulos) bažnyčioje.

Laidotuvės Petrašiūnų kapinėse sausio 4 d. 13 val.

Artimieji prašo atsisveikinti kukliu gėlės žiedu.

NKDT informacija 

Naujienos