„Beje, teatro kritikai šiais laikais nemažai rašo apie scenografiją ir kartais – įdomiai…“ – pratarmėje užsimena teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Bet jau pati knyga liudija, kad „nemažai“ iš tiesų yra labai mažai, lyginant su šia knyga, sudaryta ir iš naujų tekstų, ir iš pakoreguotų ar visai neliestų senų, skelbtų jau ir neegzistuojančiuose leidiniuose: 416 puslapių!
„Iš teatro ložės: XX a. lietuvių scenografijos metmenys“ – taip vadinasi tai, ką dabar galima pavadinti ir Lietuvos scenografijos istorija ar sceninių vaizdų kaitos summa summarum. Ir nors mūsų teatruose ložių nėra tiek daug, teatrologė į savą „menininkų ložę“ priėmė visus svarbiausius ir etapinius scenos vaizdo kūrėjus. Pradėdama pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais ir dar anoniminiais „dekoracijų surinkėjais“ ir toliau keliaudama per garsius vardus ne vien teatre (o dažnai – ne teatre) Juzefą Čeičytę, Vytautą Kalinauską ir kt. – iki likusios tik teatre Jūratės Paulėkaitės ir vėlesnių kūrėjų.
„Parengti šią knygą mane paskatino pati situacija, kai apie scenografiją rašoma itin retai ir nenuosekliai. Tiesa, jau yra keletas gražiai išleistų monografijų ar albumų apie Mstislavą Dobužinskį, Liudą Truikį, Stasį Ušinską ir kelis vėlesnės kartos scenografus (Vytautą Palaimą, Dalią Mataitienę, Feliksą Navicką, Adomą Jacovskį, Virginiją Idzelytę), yra išleista Idzelytės „Kostiumo istorija“, Raimondos Bitinaitės enciklopedinis scenografijos žodynas, dar keli leidinukai, bet skirtingos apimties ir nevienodo svarumo turinio leidiniai toli gražu neužpildo teatro dailės vyksmo baltų plotų. Iš dalies galima suprasti priežastį: scenografija priklauso teatro ir dailės sritims, bet nedaug yra autorių, kurie vienodai išmano dailės dalykus ir giliai suvokia teatrą, jaučia ypatingą scenografo vaidmenį ir misiją teatro mene. Todėl kiekviena knyga apie scenografiją (Lietuvos scenografiją, kuria nesirūpina nei Dailininkų sąjungos, nei Teatro sąjungos leidyklos, nei patys teatrai) yra svarbus mūsų teatrinės kultūros atspindys“, – rašė autorė.
Girdzijauskaitė siūlo ne vien kūrėjų biografijas, o ir šios nėra enciklopedinio formato. Greta kūrybos apžvalgų ji pareiškia asmenines – ir todėl aštresnes – pastabas „teatro modernėjimo klausimu“ ar ekskursijas į praeities Prahos kvadrienales ar Maskvos parodas (iš ten 1979 metais ji rašo: „šiandien jau nebandoma griauti tradicinės scenos aikštelės, nesistengiama perkelti veiksmo vietos į žiūrovų salę, balkonus ar fojė“ – 1979 m. !!!). Stebina, kad buvo progų kalbėti ir apie tokius reiškinius kaip „5-oji Pabaltijo respublikų scenografijos trienalė“ – ir nebūtinai santvarka čia „kalta“. Tai kelionės ir į anuos laikus, ir į teatrų ar užkulisių erdves. Autorė prisimena ir pokalbius su pačiais kūrėjais, atskleidžiančiais savo darbo metodus ar teatro sampratas. Galiausiai paskutiniame skyriuje ji pateikia ištraukas iš savo recenzijų, kuriose aprašoma scenografija ar spektaklio kūrimo vizualioji pusė („Tas scenovaizdis užpila akis ir užkemša ausis, ir tu nieko negirdi arba turi užsimerkti, kad tave pasiektų muzika“). Šie „metmenys“ yra asmeninė matyto teatro istorija, ir tuo jie yra paveikesni ir gyvesni už įprastas „kolektyvines istorijas“.
Svarbi ir neišvengiama metmenų dalis yra scenos iliustracijos ar eskizai, užimantys bent ketvirtadalį knygos. O leidyklos „Vilniaus aukciono biblioteka“ maketas skoningas, išvengęs pavojaus virsti albumu, jis leidžia studijuoti scenografiją ne vien pasidėjus knygą ant stalo. Autorė ir išduoda šį tikslą: „Viliuosi, kad šiandien kokiame nors Dailės ar Muzikos, teatro ir kino akademijos suole jau sėdi rimtas studentas, kuriam rūpi menotyros klausimai, tarp jų – ir vienas sudėtingesnių – nūdienio teatro scenografija“.
Knygos pristatymas – 2017 m. gruodžio 14 d. 18 val. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose).
