Kai tenka bėgti į pasaulio kraštą

Daiva Šabasevičienė 2017 11 20 7 meno dienos, 2017 11 17
Mantas Jančiauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Mantas Jančiauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lapkričio 25 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks spektaklio „Dreamland“ premjera. Dramaturgai - Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisierius - Mantas Jančiauskas, dailininkė - Lauryna Liepaitė, kompozitorė - Agnė Matulevičiūtė, vaizdo projekcijų autorė - Aneta Bublytė, 3D animacijos autorius - Aivaras Ligeika.

Kodėl nusprendėte imtis pabėgėlių temos? Ar Jums asmeniškai ši tema aktuali?

Kartais į pasiūlytas temas pats taip įninki, kad jos savaime tampa „tavo“. Prieš metus gavau pasiūlymą dalyvauti projekte Užsieniečių registracijos centre, sukūrėme eskizą, kuris buvo labiau apie pačią instituciją, nei apie ten atsidūrusius žmones. Stereotipinis pabėgėlių apibūdinimas - tai žmonės, bėgantys nuo karo. Neseniai pats buvau Ukrainoje ir mačiau, ką žmonės patiria karo akivaizdoje. (M. Jančiauskas filmavosi Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, - D. Š.) Susiformavo papildomi kontekstai. Pabėgėliai įvairūs, vieni bėga nuo karo, kiti - ekonominiai ar politiniai bėgliai. Susidūrus su šia tema apima keistas jausmas: man - dvidešimt penkeri, o ėmiau jausti tektoninius pasaulio svyravimus. Nors Lietuvoje tema ne tokia aktuali, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Vokiečiai su pabėgėliais susiduria kasdien, registracijos centrų ten gerokai daugiau. Graikija, Makedonija dabar apskritai atsisakė priimti pabėgėlius, šiuo metu daugiau jų neįsileidžia. Įvyko didelis lūžis, kai Balkanų kelias buvo uždarytas. Lietuvoje mes tarsi to nejaučiame, bet, kita vertus, problema yra ne vien tik skaičiai, kuriuos skelbia žiniasklaida. Man atrodo, kad žmonės dažnai nusiteikę rasistiškai, nors nėra bendravę su pabėgėliais. Kai teko su jais pabendrauti, pamačiau ir supratau kultūrų skirtumus. Jie labai ryškūs. Vienas iš mūsų projekto dalyvių tiesiog išėjo, nes jam, matyt, nepatiko darbo metodai. Iš jų pusės taip pat pajutau tam tikrą rasizmą mano atžvilgiu. Man įdomu nagrinėti žmogų, atsigręžti į individą vengiant apibendrinimų, netaikant sankcijų ir suprasti, kaip žmogus jaučiasi tam tikroje situacijoje. Neabejoju, kad Ukraina man padarė didelę įtaką.

Kokias teatrines priemones naudojate kurdamas dokumentinį spektaklį? Kodėl į sceną kviečiate tikrus pabėgėlius?

Norėjosi išvengti stereotipų ir supaprastinimų. Pavyzdžiui, jie nemėgsta būti vadinami pabėgėliais. Jiems šis žodis jau yra tapęs keiksmažodžiu. Nesinorėjo ko nors primesti, kurti spektaklį apie sistemą, apie biurokratinį mechanizmą. Todėl reikėjo gyvų žmonių su savo istorijomis, kad jie patys galėtų jas pasakoti. Buvo nelengva rasti norinčių pasakoti apie save. Ilgai ieškojome, mums talkino net „Caritas“. Žvelgiant iš šalies migracija atrodo kaip ištisinis srautas, bet, kita vertus, tai kiekvieno atskiro žmogaus likimas. Be to, norėjosi išvengti politikos. Nes kuo tema politine ar socialine prasme aktualesnė, tuo labiau norisi ją nagrinėti kitaip, atrasti joje poezijos, universalumo, bendražmogiškų dalykų, nes tai atpažįstama kiekvienam.

Spektaklyje judi iš taško a į tašką b ir šį judėjimą gali pajusti nepakildamas iš vietos, tai vidinė kelionė. Bet turbūt judėjimas, priklausantis nuo daugybės aplinkybių, ypač kai tai vyksta ne tavo valia, šią būseną pastiprina. Neįsivaizduoju, ką reiškia būti išstumtam iš savo šalies ir prarasti prigimtinį dalyką - kalbą. Tai neatsiejama nuo kultūros.

Spektaklyje dalyvaus įvairūs žmonės: du politiniai pabėgėliai rusai, mergina iš Turkijos, afganistanietis ir libanietis. Visi labai skirtingi. Pavyzdžiui, vienas žmogus labai norėjo dalyvauti, bet negalėjo, nes buvo įsitikinęs, kad jeigu prabils taip, kaip norėtų, tai bus užmuštas.

Kodėl „Dreamland“?

Paklausiau vieno siro - labai protingo studento, prisidėjusio prie Sirijoje vykusių maištų, kuriam vieną dieną teko bėgti supratus, kad yra pasmerktas, - kaip jie vadina žemę, į kurią vyksta. Jis atsakė: „Dreamland“ („Svajonių šalis“). Tai tapo poetiniu simboliu. Įdomu, kad jie įsivaizduoja „Dreamlandą“ Vokietijoje, „kažkokioje“ Europoje, bet, kita vertus, yra prisirišę prie savo šalies, daugelis žmonių nori grįžti namo. Jie supranta, kad pateko į visiškai kitokią kultūrą, kad jiems reikia ilgo integracijos laiko, kad galėtų priprasti. Viena vertus, tai kryptis į Europą, kita vertus, tai veidrodis, atgręžtas į namus.

Ieškote poetinių priemonių, bet pasitelkiate „dokumentinį“ žmogų. Kodėl netinka aktoriai?

Tai būtų netikra.

Ar teatras tam per silpnas?

Nežinau. Tiesiog teatras yra labai kontekstualus. Ir temos yra labai kontekstualios. Pasirinkau dirbti su tikrais žmonėmis dėl to, kad nenoriu primesti interpretacijų. Jeigu mes dirbtume su aktoriais, tai būtų tiesiog neįtikinama.

Dar norėčiau grįžti prie karo anatomijos. Ar analizavote konkrečias tų žmonių situacijas? Ar viltis grįžti namo visiškai prarasta?

Pradėję darbą susitikinėjome su įvairiais žmonėmis, norėdami atsikratyti savo stereotipų. Nežinau, ar pavyko, bet sužinojome labai daug. Aš, pavyzdžiui, nemaniau, kad situacija Rusijoje dabar tokia baisi. Daug ką žinome tik iš žiniasklaidos. Spektaklyje dalyvaujantys rusų opozicionieriai Daniilas ir Seva, kurie ilgą laiką priešinosi Putino režimui, padeda susidaryti gana tikslų įspūdį. Vienas iš jų, Daniilas, buvo apkaltintas žmogžudyste. Vieną dieną milicija jį suėmė, panašiai kaip Kirilą Serebrennikovą. Jis išsėdėjo kalėjime trejus metus ir tik dėl netikėto alibi buvo paleistas. Iš žiniasklaidos galime susidaryti įspūdį apie Rusiją, bet apie tokius politinius nusikaltimus aš iki šiol nežinojau.

Kiekviena šalis tarytum pripratusi prie savo „karmos“. Rusija - prie savo despotijos, kuri tęsiasi nuo neatmenamų laikų. Jie neturi demokratijos sampratos, nes karta iš kartos gyvena po kažkokiu Damoklo kardu. Ten nesusiformavo demokratinė sąmonė, todėl netgi dabar daugelis žmonių palaiko ir myli Putiną.

Ar Jums svarbios Jūsų mokytojo Gintaro Varno meninės idėjos, kurias jis garsiai ir griežtai reiškia?

Nori nenori, įtaką jauti. Ypač ji ryški studijų metais. Kai turi mokytoją, kuris tave prižiūri, nėra tau abejingas, tave formuoja. Bet „savo kelio“ pajautimas taip pat yra labai svarbus. Manau, kad studijų metais mes daugiau mokėmės amato, režisūrinės struktūros, temų įvaldymo. Įtaką daro ne tik meniniai metodai, bet ir mokytojo asmenybė, jo autoritetas. Gintarą Varną labai gerbiu, nes jis išmokė maksimalaus atsidavimo. Jeigu ką nors darai, privalai atiduoti visą „kraują“.

Koks vaidmuo spektaklyje „Dreamland“ teko dramaturgams?

Šiame spektaklyje dramaturgai yra patys jame dalyvaujantys žmonės, nes būtent iš jų pasakojimų kuriamas tekstas. Svarbu medžiagą pateikti ne buitine kalba, o paversti tam tikra forma. Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė dirbo su „Žalia pievele“, susiformavo tam tikra komanda.

Dėkoju už pokalbį.

Naujienos