Gabrielė Tuminaitė – pirmoji Lietuvos režisierė, kuri ėmėsi statyti prieš du šimtus metų parašytą prancūzų romantiko Alfredo de Musset pjesę „Fantazijus“. Tai – įvykis Vilniaus mažojo teatro istorijoje, kuriuo pradedamas 29 – asis sezonas. „Fantazijų“ netrukus išvys ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos publika. Pirmųjų gastrolių trupė išvyksta į Kijevą, kur žiūrovai pamatys režisierės sumanymą šiuolaikiškai interpretuoti ekspresyvią, netikėtą prancūzų klasiką.
Gabriele, kaip ši pjesė pateko jums į rankas?
Alfredas de Musset man buvo pažįstamas kaip talentingas romantizmo epochos poetas, nes vaidinu spektaklyje „Mistras“ legendinę George Sand, o Alfredas de Musset ir George Sand turėjo neįtikėtiną meilės romaną – tokį trumpą, bet aistringą ir labai skausmingą. Tai jis man ir buvo likęs atmintyje kaip ekstravagantiškas, kraštutinumais gyvenantis nuskriaustas vaikas, genialus, tragiško likimo poetas. O kad jis rašė pjeses, nežinojau, todėl labai susidomėjau, kai prieš porą metų šią pjesę parekomendavo viena prancūzų kultūros istorikė, tiesa, ji siūlė šią pjesę statyti R. Tuminui, bet aš turiu silpnybę nežinomoms genialioms pjesėms. Ją parsivežiau į Vilnių, padalinau paskaityti. Po pirmų skaitymų su trupe jau buvo aišku, kad pjesė verta dėmesio, įdomi, neeilinė savo forma bei turiniu.
Alfredas de Musset – tragiško likimo, ekscentriškas romantizmo atstovas, dramatiškas poetas, rašytojas, dramaturgas, kurio klasikinė pjesė parašyta prieš beveik du šimtus metų. Kuo ji pasirodė unikali ar aktuali?
Visa energija sudėta į tą trumputį kūrinį: žmogaus abejonės, bandymas rasti prasmę, meilės, gyvenimo prasmės paieškos, dūžtančios kiekviename žingsnyje, tai labai artima šiai dienai. Šią pjesę apibūdinčiau kaip baladę, o kaip baladė gali būti neaktuali ar aktuali? Po pirmų skaitymų, kurių metu juokėmės ir buvom nustebinti šitos keistos pjesės, atrodė, lyg autorius juokauja su mumis, paskui staiga panardina į piktus, depresyvius monologus, o tuomet staiga vėl lyg juokiasi iš mūsų surimtėjusių minų. Aktorius Arvydas Dapšys po pirmųjų skaitymų priėjęs tarė labai teisingus žodžius, kad „šioje pjesėje visi geri, nėra piktų, blogų personažų (primityvia prasme) ir tartum viskas gerai baigiasi, bet lieka praradimo, netekties, neišsipildymo jausmas“. O perkėlus repeticijas į kūrybinę teatro erdvę „Kvartalą“, pjesės amžiaus ar laiko rėmų išvis nebeliko. Vienas muzikantų, kuris groja spektaklio metu, po pirmųjų improvizuotų repeticijų kartu paklausė, kokia čia ŠIUOLAIKINĖ PJESĖ? Jis nežinojo pjesės, autoriaus, istorinio konteksto. Ir jei jis būtų paklausęs kelintam amžiuj ši pjesė parašyta, vadinasi, dirbdami su ja kažką smarkiai darėm ne taip.
„Fantazijų“ repetavote Vilniaus mažojo teatro sandėliuose – „Kvartale“, kokių tai suteikė spalvų kūrybiniam procesui ir pačiam spektakliui, jo šiuolaikiškam suskambėjimui?
Kvartale ne tik repetavome, bet ir pristatėme spektaklio eskizą. Po premjeros stengsimės išlaikyti tą improvizacinę atmosferą, kurią padeda sukurti Vogue šokio elementai (choreografas Raidas Petrauskas) ir „Kabloonak“ grupės muzika, besikeičianti su Giedriaus Puskunigio muzikiniais intarpais. Visa tai padėjo sukurti šiandienos ir A. de Musset epochos jungtį. Ne kostiumai ir ne išoriniai efektai apibūdina šio pastatymo šiuolaikiškumą, o bandymas rasti šiandienos egzistavimo scenoje, bendravimo su žiūrovu ir mąstymo būdą.
Fantazijus yra Karaliaus juokdarys. O ar žiūrovas gali nusiteikti pasijuokti? Juolab, kad ir pjesės vertėja Akvilė Melkūnaitė jums palinkėjo daug juoko repetuojant, juoko kaip priešnuodžio tam liūdesiui, kurio kupina šita pjesė.
Pjesė prasideda karaliaus juokdario mirtimi, princesės vestuvių išvakarėse, o Fantazijus, prasiskolinęs, prasilošęs jaunuolis, neturėdamas kur dingt, „juokais“ nusprendžia perimti mirusio juokdario aprangą ir pareigas. Jis – filosofas juokdario apranga, o pagrindiniai pjesės klounai du: visiškas idiotas Princas ir dar beviltiškesnis jo pagalbininkas Marinonis. Radau patį tiksliausią pjesės apibūdinimą – tai komedija, kuri baigiasi liūdnai arba drama su laiminga pabaiga.
Fantazijaus vaidmenį sukūrė du puikūs aktoriai: Tomas Rinkūnas ir Martynas Nedzinskas. Koks Fantazijus yra Tomas Rinkūnas ir koks – Martynas Nedzinskas?
Martynas ir Tomas abu verti Fantazijaus kalibro, abu skirtingi, dirba skirtingai, partneriauja skirtingai. Jie įrodė savo profesionalumą, nes nekonkuravo tarpusavyje, kiekvienas galvojo apie temą, apie turinį, apie bendrą spektaklio visumą ir tai vedė pirmyn, o nuolatiniai pasikeitimai, jų nauji prisitaikymai, naujos įžvalgos tapo ne vargu, o azartu. Tai buvo dovana turėti tokius skirtingus aktorius, tokius profesionalus. Įskaitant ir visą trupę, kuri kaskart stengdavosi prisitaikyti prie vis kitos Fantazijaus stichijos, taip aukojant galimybę kurti vaidmenį stabiliai.
Pirmoji užsienio šalis, kurioje įvyks „Fantazijaus“ premjera, bus Ukraina. Jie bus pirmieji, kurie susipažins su naujausiu jūsų darbu. Kaip manote, kodėl Ukraina pasirinko šį Vilniaus mažojo teatro spektaklį? Kuo jis gali būti įdomus Ukrainos festivalyje „Gogol Fest“?
Jau šį savaitgalį (rugsėjo 17 d.) Kijeve vyks žinomas šiuolaikinio meno festivalis – „Gogol Fest“. Jis apima visas meno sritis: muziką, teatrą, šokį, performatyvų meną. Šių metų programa ir erdvės labai vilioja. Festivalio organizatoriai mus pasirinko dėl kelių priežasčių: Alfredo de Musset pjesės pateikimas yra šiuolaikiškas, kūrinys sinchronizuotas su šiandiena, išlaikant originalų tekstą bei siužetą. Manau, jiems tiko ir mūsų performatyvus atlikimas. Pastaruoju metu girdžiu labai daug gerų atsiliepimų apie Kijevą, apie ten vykstančius meno, mados judėjimus. Visa tai labai noriu pamatyt, pajust, įkrist į Kijevo šurmulį.
Mūsų spektaklyje gyvai grojanti grupė „Kabloonak“ pasirodys ne tik spektaklio metu. Festivalio organizatoriai labai laukia jų pasirodymo festivalio uždarymo koncerte. Jie koncertuos ir dar keletoje vietų. Kijevas po politinių įvykių yra pabudęs, veikiantis ir kūrybingas miestas. Girdėjau, kad pagal miesto vibe jis prilygsta Niujorkui. Pažiūrėsim. Spektaklyje „Fantazijus“ karalių vaidinantis aktorius Arvydas Dapšys kelerius metus yra praleidęs Kijeve, gyvenęs visai arti Maidano ir gyvai patyręs šalies istorinius įvykius. Kai kūrėme spektaklį, dažnai kalbėdavom apie Ukrainą, nes pjesėje yra tokių akivaizdžių paralelių – karalius tekina savo dukrą vardan taikos už Mantujos princo, idioto, kuris kaskart grasina karu, jeigu veikia ne pagal jo įgeidžius.
Kokiose šalyse, kokiuose festivaliuose dar norėtumėte parodyti „Fantazijų“?
Po Ukrainos, pirmosios sąraše, kur norėtųsi parodyti „Fantazijų“ – Lietuva ir Prancūzija. Teatrui būtina gastroliuoti, būtinos mažiausiai dvejos trejos gastrolės per sezoną, nes jos priverčia visą teatrą tobulėti. Vilniaus mažasis teatras šį sezoną gastroliuos Lenkijoje, Gdansko Shakespeare´o teatre (rodysim spektaklį „Minetis“) bei Italijoje, „Spoleto“ festivalyje, kuris domisi lietuvių dramturgija: spektakliais „Dėdės ir dėdienės“ bei „Madagaskaras“ ir kompozitorių Fausto Latėno bei Giedriaus Puskunigio kūryba.
„Fantazijaus“ premjera Kijeve rugsėjo 17 d., o Vilniaus mažajame teatre – rugsėjo 22-23 d., spalio 28 d., lapkričio 11, 24 d.
