Operos žvaigždė Giancarlo Monsalve: artisto jaudulys - nuostabus jausmas

2017 07 23 menufaktura.lt
Tenoras Giancarlo Monsalve. Timo Maczollek nuotrauka
Tenoras Giancarlo Monsalve. Timo Maczollek nuotrauka

Didžiausiose pasaulio scenose ir svarbiausiuose teatruose pasirodantis bei publikos dievinamas operos solistas Giancarlo Monsalve atvyksta į Lietuvą. Iš Čilės kilęs, šiuo metu Hamburge, Vokietijoje gyvenantis tenoras atliks pagrindinį vaidmenį po beveik dešimtmečio prikeliamoje Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje Ruggero Leoncavallo operoje „Pajacai“.

Spektaklis yra vienas iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akcentų. Jo premjera rugjūčio 3-4 dienomis Palangos koncertų salėje.

Į Lietuvą atvykstate jau trečią kartą, visus tris kartus dirbote su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Gal galite prisiminti, kas paskatino priimti pirmąjį kvietimą, ką išvis žinojote apie mūsų šalį?

Esu laimingas, kad atvykau čia. Pirmasis vizitas buvo šioks toks nuotykis. Man pranešė, kad režisierė Ibelhauptaitė ieško tenoro, kuris moka vaidinti, taip pat tokio, kuris nebijo iššūkių. Taigi, tai - aš. Nuolat ieškau naujų patirčių, mėgstu eksperimentus. Jei pažvelgtumėte į mano tvarkaraštį, pamatytumėte, kad kasmet turiu bent tris pagrindinius man debiutinius vaidmenis.

Ibelhauptaitė mane pakvietė atlikti vaidmenį „Karmen“. Pasakiau jai, kad pažįstu kūrinį, esu matęs įvairias jo interpretacijas, bet buvau patikintas, kad turėčiau ruoštis kažkam visai netikėtam. Tai buvo „e-Carmen“ - ne įprasta, bet elektroninė opera. Tai istorinė akimirka. Mane viliojo būti pirmuoju tenoru, atlikusiu vaidmenį elektroninėje operoje. Aišku, kad sutikau. Atvykau čia ne dėl šalies, ne dėl specifinio teatro, bet dėl idėjos, galimybės atlikti kažką inovatyvaus. Bet atvykęs pamačiau, kokia nuostabi aplinka, publika. Lietuvoje jaučiuosi labai gerai. Lietuvių gražus vidinis pasaulis - bendraudamas greitai pajunti vidinį švelnumą.

Kas jus paskatino dalyvauti ir kituose Ibelhauptaitės spektakliuose, kaip apibūdintumėte šią režisierę?

Kai atvykau dirbti su „e-Carmen“, buvo momentas, kai atrodė, kad tai vis tik - ne man, kad per sunku, kad nesusitvarkysiu. Jau mąsčiau grįžti prie kitų darbų - laukė kiti vaidmenys, kiti teatrai. Bet Ibelhauptaitė turi neįtikėtiną energijos užtaisą, ji pati tarsi įsielektrinusi. Ji moka uždegti, įkvėpti. Dirbdamas pas ją, niekada šiaip sau neišeisi į sceną - kaskart tai būna šimtaprocentinis savęs atidavimas.

Operoje „Pajacai“ atliksite pagrindinį Kanijo vaidmenį. Kiek gerai jis jums pažįstamas ir kaip apibūdintumėte šį personažą?

Būti pajacu „Pajacuose“ man - didelė atsakomybė. Taip pat ir vienos iš mano svajonių išsipildymas. Šis vaidmuo yra fantastiškas, sakyčiau, ikoniškas. Ruošiausi jam ilgai.

Mano personažas yra šimtu procentų žmogiškas. Tai ir pamatysite. Kanijas yra paprastas žmogus po Siciliją keliaujančiame šeimos cirke. Turbūt jis kažkada svajojo buvo tapti cirko žvaigžde, bet taip nenutiko. Laikas ėjo, jis liko ten, kur buvęs, suartėjo su šeimos cirko nariais. Jis buvo atpažįstamas regiono žmonėms, mat kas tris-keturis mėnesius cirkas grįždavo į tas pačias vietas. Jis rado našlaitę, rūpinosi ja, o jai užaugus ją įsimylėjo.

Ruošdamasis šiam vaidmeniui turiu labai giliai įeiti į personažo širdį, jo vidinį pasaulį. Kanijo širdis sudaužyta gyvenimo ir meilės, bet, nepaisant to, jis turi juokinti kitus. Pažadu, pamilsite šią operą.

Minite, kad tai jums pirmieji „Pajacai“, bet esate žinomas solistas, pasirodote visame pasaulyje. Sakykite, ar vis dar jaučiate scenos jaudulį?

Kalbate apie drugelius pilve? Visada! Nebijau, bet juntu didžiulį jaudulį. Tai nuostabus jausmas. Manau, kad kai atlikėjas nustoja jį justi, tai jam yra pabaiga. O aš šį virpulį jaučiu. Kaskart vis stipriau. Ir mėgstu tą pojūtį.

Jūsų gimtinė Čilėje, įsikūrėte Vokietijoje, o keliaujate po visą pasaulį. Kaip skirtingos kultūros formuoja jūsų asmenybę?

Vadinu save pasaulio piliečiu, šia prasme visi operos solistai yra šiek tiek panašūs - mes klajokliai. Mano namai yra ten, kur žmona ir vaikai. Dėl to ir mėgstu, kai jie keliauja kartu. Kai jų nėra šalia - trūksta didelės dalies manęs. Šiuo metu šeima Vokietijoje, tad ir namai liko ten. Jei artimieji būtų čia - namai irgi būtų čia. Suprantate, tiesa?

Į Čilę grįžtu kasmet. Šiuo metu bendradarbiauju su Maule regioniniu teatru (Teatro Regional del Maule) šalies pietuose. Pernai bendradarbiavau statant „Otelą“, „Youtube“ kanale įkeltą pilną jo įrašą vos per mėnesį peržiūrėjo virš 20 000 žmonių. Manau, kad tai puikus pasiekimas. Tame teatre taip pat bus statomi „Pajacai“, vaidinsiu ir ten. Svajoju į šį teatrą nusivežti Ibelhauptaitę.

Naujienos