Artėjant „LILA“ premjerai, jauni teatro kūrėjai skelbia manifestą

2017 03 14 menufaktura.lt
Artėja spektaklio „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ premjera. Nuotrauka iš „Lėlės“ teatro archyvo
Artėja spektaklio „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ premjera. Nuotrauka iš „Lėlės“ teatro archyvo

aA

Kovo 15-16 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyks intriguojanti premjera: jauna skirtingų meno sferų kūrėjų komanda su režisieriumi Žilvinu Vingeliu priešakyje pristatys lėlių, šokio, operos ir šešėlių teatro žanrus jungiantį spektaklį suaugusiems ir jaunimui „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“. Anot spektaklio autorių, naujosios premjeros žiūrovui bus leidžiama tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į prieš milijonus metų Žemę ir žmogų sukūrusius šešėlius, gimusius iš vienos vienintelės atsitiktinės Kūrėjo minties.

Spektaklio pavadinimas „LILA“ Indijos mitologijoje aiškinamas kaip kosminis Dievo-Kūrėjo žaidimas, kurio pagalba jis kuria iliuzinį pasaulį, kaip spektaklį. Panašiai į spektaklio kūrimo procesą pažvelgė ir „Lilos“ demiurgas Žilvinas Vingelis, kūręs žaismingą daugiažanrį koliažą pagal lietuviškas sakmes, rytų mitologiją, Viktoro Pelevino romaną „T“, Fiodoro Dostojevskio apsakymą „Juokingo žmogaus sapnas“ bei Feliksio Bajoro kūrinių ciklą „Sakmių suita“.

Siekdami užsibrėžti sau aukštus kūrybinius siekius bei nustatyti sau tam tikras menines „žaidimo taisykles“, spektaklio „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ autoriai repeticijų pradžioje parašė vienuolikos tezių manifestą, kuriuo dabar, premjerai jau visai priartėjus, dalinasi su būsimaisiais spektaklio žiūrovais.

1. Kurti spektaklius, kurių dramaturgija kuriama remiantis moksliniais, menotyriniais ar kultūriniais tyrinėjimais. Kvantinė fizika atsakinėja į tuos pačius klausimus, kaip ir menas.

2. Jungti skirtingus teatro žanrus bei vaidybos būdus ir galbūt visiškai atsisakyti monotoniškų vieno stiliaus spektaklių. Išnaudoti daug žanrų apimančią estetiką personažų pokyčiams bei tematinei polemikai išreikšti, taip paverčiant kūrinį atviresniu interpretacijoms.

3. Jautriai reaguoti ne vien į socialines ar politines temas, o į giluminį jų koegzistavimą su ezoterinėmis ir mums akimis neregimomis temomis. Visada išlaikyti vertikalę bei fantazuoti apie amžinybę. Niekada nepasikliauti vien psichologija ir logiška motyvacija. Kitaip tariant, nepasitenkinti vien gyvenimo paviršiumi.

4. Spektakliai, besiremiantys vien psichologiniais ar socialiniais-politiniais tyrinėjimais, yra tik vaizdingas jau atrastų fiktyvių atsakymų į amžinuosius klausimus atkartojimas. Meno tikslas - nesiremti literatūrinėmis tiesomis ir apibendrinimais, o nagrinėti tokius sudėtingus klausimus, prie kurių prisiartinti leidžia tik menas.

5. Niekada nesekti akla logika ir nerodyti jokios buities, jei ji neturi metafizinio pamato. Ieškoti teatrinių paradoksų ir atmetant viską, kas buitiška, suspausti realybę iki siurrealybės.

6. Ieškoti naujų pasaulio ir žmogaus veikimo jame modelių, fantastinių taisyklių, kurti naujus priežastinius ryšius, leidžiančius į tas pačias problemas pažiūrėti iš šalies. Drąsiai atskleisti patį nagrinėjamos problemos veikimo dėsnį, nesistengiant atitikti jokios mums įprastos „realybės“.

7. Visada kvestionuoti realybės ir iliuziškumo sąvokas, ieškant tapatumo skirtybėse. Kurti dualistines bei ambivalentiškas, o ne moralizuojančias ir tiesiogines koncepcijas.

8. Spektakliu reikia liudyti, kad nerealioms ar gyvenime nematytoms taisyklėms paklūstantis sceninis vaizdas gali sukurti tikro ir gyvo gyvenimo iliuziją bei sukelti atpažįstamumą. Taip pat kvestionuoti tikro ir realaus mūsų gyvenimo monotoniškumą, iliuziškumą bei absurdiškumą. Susikoncentruoti į vidinius įvykius, kurie labiausiai ir veikia pačius personažus.

9. Teatras visada buvo socialiai aktyvus. Vis dėlto politiškumas ir angažuotumas teatrui visada buvo primestas iš šalies. Kol yra laisvas, teatras turi prigimtinę teisę tuo neužsiiminėti.

10. Teatras skirtas mažinti konfliktus tarp žmonių etninių, profesinių, politinių bei socialinių grupių, todėl ir temas turėtų rinktis jungiančias, o ne skiriančias žmones.

11. BONUS. Žmogus gali būti neįtikėtinai stiprus, kai nežiūri į save per daug rimtai. Teatro tikslas ir turėtų būti šį rimtumą kvestionuoti, nepakeičiant jo bukumu, o pasiūlant žiūrovui įkvepiančią egzistencinę alternatyvą. Menas nekeičia pasaulio, nes jame negali būti nieko, ko nėra pačiame pasaulyje. Tai - ne lygiavertė jėga, o paprasčiausia terapija.

Lėlių, šokio, operos ir šešėlių teatro spektaklio suaugusiems „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“, kuriamo bendradarbiaujant su Baltijos kameriniu operos teatru, premjera įvyks kovo 15-16 d. 18.30 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ didžiojoje salėje (Arklių g. 5, Vilnius).

Vilniaus teatro „Lėlė“ informacija

Naujienos