„Teatras, kuris nekeliauja, – blogas teatras“, – provokuoja naujas, ką tik išleistas „Teatro žurnalo“ numeris. Juk iš tiesų: pastaruoju metu vaidinta Kinijoje ir Turkijoje, Vokietijoje ir Ukrainoje, Avinjone ir Edinburge; keliauta iš teatro į gatves, iš scenos – į turgų, iš miesto – į kaimą; keliauta fiziškai ir virtualiai – ne vienas jaunų menininkų šią vasarą minėjo leidęsis profesijos, vaidmenų, eksperimentų „keliais“.
Kas yra kelionė teatro praktikui, o kas – kritikui? Kokias naujas kūrybos inspiracijas sukelia kitos šalies kultūros pažinimas, arba – kas, prabėgus kuriam laikui, liko neužrašyta, nepasakyta? Žurnalo autoriai į kelionės temą pažvelgė kūrybingai ir, jungdami šiandienę tikrovę su istoriniu palikimu, leidosi braižyti savus minčių ir judėjimo laiku bei erdve žemėlapius.
Vaidas Jauniškis, sakydamas, kad kelionės „keičia DNR“, vardija: bereikšmės kasdienės kelionės nukelia ir supažindina su „kitų žmonių“ komforto zonomis, festivalinės – yra nereikalinga prabanga ir tvirkina patirtimi, festivalinės su apdovanojimais – gydo, nes „išduoda pažymėjimą, kad esame geriausi“, o keliaujantis kritikas – virusas ir agentas, verbuojantis į priešininko armiją ir plaunantis smegenis tuo, ko gyvenime svietas nematė… Tarsi pratęsdamos šią mintį Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė ir Kristina Steiblytė diskutuoja apie keliaujantį, žiūrintį ir todėl kitaip teatrinį vietos kontekstą vertinantį kritiką – kaip keičiasi jo patirtis, ko verti jo svetur matyti spektakliai, ar jų aprašymai turi įtakos mūsų teatro kūrėjams?
Viena dažniausių šiųmečių mūsų teatro judėjimo krypčių buvo Kinija. Anot Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnės Biliūnaitės, 2016 m. čia parodyta 20 skirtingų pavadinimų, formų ir žanrų spektaklių. Apie šios šalies kultūrą, mūsų menininkų čia prisistatymą ir jų įvertinimą, apie kasdienį atašė darbą su Biliūnaite kalbasi Monika Meilutytė.
Kelionės „iš“ visada reiškia ir keliones „į“, po išvykimo ateina grįžimo laikas. Aktorė, dainininkė Brigita Bublytė, nuo 2009 m. intensyviai studijavusi ispanų dainavimo meną, į Lietuvą sugrįžo su įspūdingu projektu – judesio ir dainos spektakliu, kuriame sujungė lietuviškas sutartines ir flamenko atlikimo meną. Savo straipsnyje „Sutarmenko: flamenko ir sutartinių susitikimo istorija“ aktorė ir režisierė dalijasi mintimis apie tai, kuo panašios ir kuo skiriasi šios dvi dainavimo kultūros bei technikos, ką netikėta juose atrado ir per ką pavyko suartėti jauniems lietuvių ir patyrusiems ispanų menininkams. Vienas autorės atspirties taškų – garsioji ispanų poeto, dramaturgo, dailininko Federico García-Lorca´os duende – kraują kaitinančio apsėdimo, dvasios jėgos, kūrybos demono, be kurio neįsivaizduojamas meninis įkvėpimas, teorija. Skaitant Federico García-Lorca ir apie jo duende žaismą, norisi jį lyginti su lietuviškuoju – santūresniu, kiek racionalesniu, tačiau neabejotinai įkvėpimo persmelktu režisieriaus ir aktoriaus Algirdo Jakševičiaus tekstu.
Ieva Tumanovičiūtė grįžta prie dviejų ir platesnius svarstymus įkvepiančių spektaklių – Artūro Areimos „Nevykėlio“ ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistro“. Į abu žvelgdama per vaidybos ir atlikimo, stebėjimo ir dalyvavimo prizmę, jauna kritikė permąsto šiandienio teatrališkumo bei performatyvumo sampratą – kiek tai, ką ir kaip rodo režisierius, daro aktorius, o reaguoja žiūrovai, gali sukurti bendruomenę?
Lina Klusaitė, pasirinkusi Elfriede´s Jelinek tekstą „Prašytojai“, gilinasi į jį inspiravusias aplinkybes ir persvarsto „antikelionės“ – išvarytųjų, pabėgusiųjų, laukiančiųjų, prašančiųjų – motyvą. Šis motyvas atsiranda ir rumunų kilmės prancūzų žurnalisto, rašytojo, dramaturgo Matéi´jaus Vişnieco pjesėje „Migraaantai, arba Mūsų per daug šitam sušiktam laive, arba Tvorų salonas“. „Šiame globaliame pasaulyje mes visi esame migrantai, bet ar turime išminties suvokti šią naują savo tapatybę? Ar pajėgūs įsivaizduoti ir sukurti tokį naują visuomenės modelį, kur visiems būtų galima (su)gyventi?“ – klausia autorius savo naujausioje, 2015 m. rašytoje ir Akvilės Melkūnaitės į lietuvių kalbą verstoje pjesėje.
Helmutas Šabasevičius primena apie dar vieną teatro „klajūną“ – Perą Giuntą. Šįkart Henriko Ibseno pjesės veikėjas atsiduria baleto scenoje – autorius brėžia istorines paraleles tarp lietuviškų ir užsienio „Pero Giunto“ pastatymų XX a., o užbaigia lyginimą naujausių vokiečio choreografo Johno Neumeierio ir rumuno Edwardo Clugo 2015 m. spektaklių pristatymu. Rasa Vasinauskaitė grįžta į vėlyvojo sovietmečio (aštuntojo ir devintojo XX a. dešimtmečių) lietuvių teatrą ir analizuoja festivalių, rengtų ir propaguotų kaip „tarybinės kultūros internacionalumo“ įrodymą pasauliui, fenomeną.
Vakarietiška kultūra neįsivaizduojama be keliautojo – bėglio ir ieškotojo, betikslio klajūno ir sūnaus palaidūno, kuriam geografinis judėjimas – tai individualios, asmeninės laisvės išraiška. Su tokiomis – neįpareigojančiomis, autentiškos patirties pripildytomis kelionėmis supažindina rašytoja, radijo laidų vedėja Ugnė Barauskaitė, kurios Libanas – dar vienas lopinėlis jos intymiame žemėlapyje; taip pat teatro kritikė ir istorikė Šarūnė Trinkūnaitė, kurios Dubajus – egzotiškas spektaklis, už išorinio tviskesio slepiąs tylią, lėtą ir nuo kaitrios saulės apspangusią arabišką kasdienybę.
Įdomių kelionių su „Teatro žurnalu“!
„Teatro gatvės“ inf.
