Septynerius metus Bičių sąskrydžio” vardu žinomas festivalis šiais metais tapo šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ ir pakeitė formatą. Prieš keletą metų didžiąją programos dalį sudarė choreografų ir šokio besimokančių žmonių bendradarbiavimo rezultatų pristatymas, tuo tarpu šių metų programos pagrindą sudaro profesionalių šokėjų pasirodymai ir kūrybinių dirbtuvių su tarptautine komanda savaitė, kurios metu pasiektus rezultatus taip pat išvys platformos publika. Apie festivalio tradicijas ir pokyčius kalbamės su jo organizatoriais Giedre ir Giedriumi Kalinauskais.
– Kaip gimė „Bičių sąskrydžio“ idėja ir koks buvo jo pradinis tikslas?
Giedrė Kalinauskienė, Giedrius Kalinauskas: „Bičių sąskrydis“ gimė šokio laboratorijos „Baltas vėjas“ metu (vad. Jekaterina Deineko). Tuomet, 2007-aisiais, Lietuvoje šokio kūrėjai ir atlikėjai Lietuvoje neturėjo pakankamai galimybių pristatyti savo spektaklius, nekalbant jau apie mažesnės apimties kūrybą. Todėl tuo metu aktualiausia mums buvo suteikti progą scenoje susitikti skirtingos patirties ir amžiaus šokėjams bei kūrėjams.
– Per festivalio egzistavimo laiką labai pasikeitė ir bendra šiuolaikinio šokio situacija Lietuvoje. Ką įvardintumėte kaip pagrindinius pokyčius? Ir kokios įtakos jie turėjo „Bičių sąskrydžiui“?
G. K., G. K.: Visų pirma, labai sustiprėjo mokslo įstaigų veikla – pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio menų mokykloje atsirado modernaus/šiuolaikinio šokio programa. Daug teigiamos įtakos turėjo Menų spaustuvė – tiek pačios erdvės atsiradimas, tiek vykdomos jaunųjų menininkų programos, kuriose vis daugėjo šokio spektaklių.Jei palygintumėme „Bičių sąskrydį“ 2007-aisiais, 2012-aisiais ir tyrinėjimo platformą 2016-aisiais metais, pastebėtume, jog kiekviename etape vyko pokyčiai. Tai, kas buvo aktualu prieš 9 ar 4 metus, šiandien nebeveikia. Svarbiausia pokyčių priežastis – festivalio dalyvių tobulėjimas, sukaupta didesnė patirtis. Drįsčiau teigti, kad „Bitės“ taip pat prisidėjo prie pokyčių Lietuvoje – ne vienas eskizas ar eksperimentas, parodytas „Bičių sąkrydyje“, vėliau buvo pristatytas Naujajame Baltijos šokyje bei kituose festivaliuose. Kai kurie mūsų festivalyje gimę eskizai vėliau išaugo į puikius darbus.
–Kaip atrenkate festivalio dalyvius?
G. K., G. K.:Visų pirma, esame aktyvūs ir nuolat sekame naujienas Lietuvos judesio pasaulyje, bendraujame su dėstytojais, mokyklomis ir jaunaisiais kūrėjais. Ieškome ir kviečiame patikusius. Taip pat atsiranda žmonių, kurie siūlosi patys – festivalis vyksta septynerius metus, tad susidomėjusių skaičius auga. Turime ir viešas anketas, kurias gali pildyti kiekvienas, turintis planų, idėjų ir norintis jas pristatyti festivalyje.
– Šių metų festivalis išeina iš savo rėmų ir tampa šokio tyrinėjimo platforma. Kokie buvo esminiai pokyčiai? Ir kodėl šįmet tapo svarbu tyrinėti šokį?
G. K., G. K.: Link šio pokyčio judėjome kelerius metus. Žiūrovai, kurie lankysis rezultatų pristatymuose, pokyčių gali ir nepastebėti, tačiau dalyviams ir organizatoriams naujienų daug. Šiuo metu jau vyksta šokio tyrinėjimo platforma, kurioje skirtingi kūrėjai susitiko tam, kad vystytų bendras idėjas. Kūrybos rezultatai bus parodyti lapkričio 17-19 dienomis. Taip pat šįmet turime kelis kūrybinius prokektus: nuo šeštadienio jaunimo trupė „No.ones.dance“ iš Suomijos su choreografais Heli Pippingsköld bei Simon Beyer-Pedersen priešaky dirba su M.K Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniais bei keliais kitais gabiais jaunuoliais. Andrius Katinas kuria su profesionalių šokėjų komanda (Rūta Butkum, Petru Lisausku, Greta Grinevičiūte, Giedre Jankauskiene ir Sigita Juraškaite), kuri eksperimentuodama ieško sąlyčio taškų tarp judesio ir performanso.
– Ar festivalis jau turi savo publiką?
G. K., G. K.: Taip, augam mes, auga ir publika. Tikimės, kad ji tokia pati kaip ir mes, linkusi ekspermentuoti, nustebti, nelinkusi rinktis plataus praminto tako.
– Festivalis suburia tiek besimokančius šokio, tiek šokio profesionalus. Kokius esminius skirtumus pastebite festivalyje tarp, pavyzdžiui, Čiurlionio menų mokyklos auklėtinių, aukštųjų mokyklų studentų ir šokėjų profesionalų?
G. K., G. K.: Didžiausi skirtumai, natūralu, glūdi žmonių brandoje. Moksleiviai ir studentai, tiesa, jau turi gana stiprią techniką, tačiau jų vidinė išraiška ir išgyvenimai šokant dar gana ryškiai skiriasi nuo patirtį turinčių profesionalų. Be abejo, profesionalumą liudija ne diplomas ar studijos, bet šokėjo gebėjimas visapusiškai perteikti idėją scenoje, gebėjimaspajustipubliką bei reflektuoti.
– Kaip apibūdintumėte šokio edukacijos situaciją Lietuvoje?
G. K., G. K.: Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune – situacija stipriai gerėja. Tačiau regionuose šiuolaikinio šokio edukacijos stinga, nes tai nelengvas darbas – išties sunku pritraukti jaunus žmones mokytis atskleisti save per judesį. Tiesa, vis dažniau atsiranda projektų, įtraukiančių į veiklą įvairius regionų kolektyvus. Tokie projektai išties gerina situaciją, tačiau reikia dar daug laiko ir pastangų.
– Kaip vertinate tai, kad daugybė talentingų šokėjų išvyksta studijuoti arba dirbti į užsienį ir tik nedidelė dalis sugrįžta į Lietuvą, kad mokytų ir kurtų čia?
G. K., G. K.: Retorinis klausimas – o kur grįžti? Įkurti savo studiją? Dėstyti LMTA, LEU? Menai Lietuvoje nėra pakankamai vertinami ir išgyventi iš šokėjų atlyginimų labai sunku. O kurti juk gali visur. Liūdniau, kai baigę šokio mokslus Lietuvoje išvyksta į užsienį ir nebeturi su šia veikla nieko bendra.
Kita vertus, emigracija įrodo, kad lietuviai šokėjai yra tikrai talentingi, o M.K.Čiurlionio mokyklos lygis pakankamai aukštas, kad paruoštų žmones užsienio mokykloms ir rinkai. Reikia tikėtis, kad netolimoje ateityje ir Lietuvos rinka būtų pasiruošusi priimti lietuvius šokėjus.
– Kuo jums patiems ypatingas šokis?
G. K., G. K.: Reikėtų kalbėti ne apie šokį, bet apie judesį plačiąja prasme. Jis padeda mums ne tik suprasti, pajusti save ir savo kūną, bet ir „kalbėti kitam“ – pasidalinti savo pasaulėjauta, pasiųsti žinutę/žinią, ženklais kalbėti apie tai, kas mums svarbu. Tam tikra prasme tai būdas suartėti, perteikiant dalelytę savęs judesio kalba.
– Koks būtų jūsų tobulas festivalis?
G. K., G. K.: Tai ir bus šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. O jei rimtai, tai norėtųsi, kad platforma iš vieną kartą metuose vykstančio renginio taptų nuolat veikiančiu organizmu. Norime neapsiriboti Vilniumi, plėstis į kitus miestus, galų gale bendradarbiauti su užsienio partneriais ir plėstis dar toliau. Norėtusi, kad tiek jaunieji kūrėjai, tiek patyrę „scenos vilkai“ dažniau sutiktų megzti kontaktus bei išbandyti bendrus kūrybinius laukus. Taip pat ateityje norėtume įtraukti žiūrovą ne tik į pasirodymų pristatymo vakarus, bet ir suteikti galimybę stebėti ar net sudalyvauti kūrimo procese.
