„… Lygiai prieš 70 metų, 1946 m. rugsėjo 21 dieną buvo suvaidintas pirmas Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis pagal rusų klasiko Aleksandro Ostrovskio pjesę „Be kaltės kalti“. Šia proga pasveikinti teatrą suvažiavo delegacijos iš visų Lietuvos teatrų ir visų buvusių SSSR respublikų rusų dramos teatrų vadovai. Scenoje buvo pagerbti teatro veteranai, sveikinimo telegramas atsiuntė aktorė Elina Bystrickaja ir režisierius Romanas Viktiukas iš Maskvos. Prisiminimais apie šlovingą teatro praeitį pasidalino garbūs minėjimo svečiai, po oficialios dalies ilgai šurmuliavo šventinis banketas… “ – taigi viso, kas čia išvardinta, iš tikrųjų nebuvo ir nebus.
Kodėl?
Ogi todėl, kad tokiai šventei tiesiog nėra jokios progos. Jubiliejus, apie kurį čia kalbama – viso labo fikcija.
Dar aną rudenį Lietuvos rusų dramos teatro vadovybė rimtai svarstė, ar verta iškilmingai minėti šias sukaktis – ir 70-ojo sezono pradžią, ir, neva, pirmojo spektaklio 70-metį. Teatro darbuotojai tyrinėjo ir archyvus, ir istorinę literatūrą, bet nerado jokio fakto, kuris suteiktų pretekstą tokiam jubiliejui, tokiam minėjimui, ir tokiai šventei.
Yra tik faktai, bylojantys, kad Lietuvos rusų dramos teatras buvo įsteigtas Maskvoje, kaip ir visi kiti „sąjunginių respublikų“ (t.y. nerusiškų teritorijų) rusiškieji teatrai, ir to steigimo tikslas buvęs naudoti teatrus kaip bolševikinės ideologijos ir tų šalių rusifikavimo įrankius, taip pat aptarnauti tose šalyse apgyvendintus rusų darbininkus bei specialistus ir sovietinės kariuomenės garnizonus. Rusų dramos teatrus taip ir vadindavo – „garnizoninias teatrais“. Meninė, kūrybinė šių teatrų funkcija buvo stačiai neprivaloma. Todėl nė vienas iš tokių rusų dramos teatrų nebuvo atsiradęs kaip kultūros ir meno reiškinys.
O jeigu teatras susiformavo ne kaip kultūros reiškinys, jeigu jis tik buvo ideologinė įstaiga, pradėjusi savo veiklą ano meto biurokratinio potvarkio dėka, tuomet išties nėra ką švęsti. Nes kitaip derėtų vėl įteisinti ir Spalio bolševikinio perversmo Rusijoje šventimą lapkričio 7 d., ir Lietuvos įsikorporavimo į Sovietų Sąjungą liepos 21-ąją sukaktį, ir visas kitas sovietines šventes. Akį rėžia ne tik šių pseudodatų anachroniškumas, bet ir ydingas ideologinis turinys.
Teatras gali švęsti savo tikrą gimimą tik tuomet, kai jį buvo įkūrusi bendraminčių grupė, apsėsta naujos meninės idėjos, kuri po to buvo sėkmingai įgyvendinta. Kitu atveju teatrui švęsti nėra ką – ypač, jeigu jis yra tikras teatras, o ne biurokratinė kontora.
Kai kas galėtų paprieštarauti, kad ir visi kiti Lietuvos teatrai, kurių dauguma buvo įkurti sovietmečiu, neturėtų švęsti jubiliejų. Tada dera pažvelgti į faktus, ir pamatyti, kaip iš tiesų atsirado Lietuvoje Rusų dramos teatras, ir kuo jis ypatingas.
Taip, Lietuvos rusų dramos teatras buvo įkurtas Maskvoje 1945 m. (tiksli data nežinoma), specialiu SSSR Liaudies komisarų tarybos įsaku. Po to išsyk sekė 1945 m. liepos 6 d. Meno reikalų valdybos prie LTSR liaudies komisarų tarybos viršininko įsakymas dėl Vilniaus rusų dramos teatro įsteigimo. Įsakymą pasirašė Meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis. Šią datą ir derėtų turėti galvoje kaip sovietinio Rusų dramos teatro Lietuvos teritorijoje pradžią.
Istorikai rašo, kad, remiantis minėtu įsaku, teatras buvo suformuotas Maskvoje, ir visas paruošiamasis darbas vyko klubo „Pravda“ patalpose. Čia vyko repeticijos, ir buvo paruošti spektakliai, kuriais savo pirmą sezoną pradėjo Rusų dramos teatras Vilniuje. Sezono pradžiai buvo parengti spektakliai Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kalti“ (režisierius Nikolajus Ladyginas) ir Carlo Goldoni komedija „Viešbučio šeimininkė“ (režisierius Josifas Rapoportas).
Kaip mini teatro tyrėjai, „abu šie spektakliai nesulaukė nė žiūrovų, nė kritikos dėmesio, ir todėl greitai išnyko iš teatro repertuaro“. Tad ką švęsti? Ar kūrybinę nesėkmę, kuria pradėjo savo gyvavimą teatras?
Vienintelis privalumas tas, kad „garnizoninis“ rusų teatras Vilniuje pradėjo savo veiklą ne kokiu bolševikiniu Pogodino kūriniu „Kremliaus kurantai“ ar pan., bet rusų klasika ir spektakliu, kurio pavadinimas „Be kaltės kalti“ skamba kaip šio teatro credo, jį galima būtų auksinėmis raidėmis iškalti ant teatro fasado vietoje tų, kurios dabar ten švyti.
Nikolajus Ladyginas Rusų dramos teatre pastatė tą vienintelį spektaklį, ir net nežinia, ar jis buvo Vilniuje ilgiau apsistojęs, ir ar apskritai čia buvęs. Prieš tai jis dirbo Taškento mieste, ten ir sugrįžo. Jam išties neturėtų patikti nejaukus, sugriautas, badaujantis ir šaltas pokario Vilnius…
Ieškant Lietuvos rusų dramos teatro šaknų, buvo gilinamasi ir į istorikų rašinius (čia itin pravertė puiki istorikės Vidos Bakutytės knyga „Vilniaus miesto teatras. Egzistenciniu pokyčiu keliu 1785-1915“), vyko paieškos archyvuose. Ir nepavyko surasti nieko kito, išskyrus tai, kad net XIX amžiuje rusų teatras Lietuvoje prasidėjo nuo… kruvinojo Vilniaus generalgubernatoriaus, garsiojo Michailo Muravjovo „koriko“ 1864 m. gruodžio 14 d. įsako dėl Vilniaus miesto teatro – „vaidinti tik rusų kalba“, „šlovinti carą ir skiepyti paklusnumą valdžiai“. Žiaurusis 1863 m. sukilimo malšintojas, pasirodo, buvo prisiekęs teatralas, ir savo ranka surašė griežtas Vilniaus miesto teatro vidaus taisykles, kokių galėtų pavydėti ne vienas šiuolaikinis teatro direktorius.
Per visą savo gyvavimo istoriją Lietuvos rusų dramos teatre buvo sukurta nemažai gerų ir labai gerų spektaklių. Čia dirbo daug talentingų aktorių, kuriuos mena istorija ir kurie paaukojo scenai visą savo gyvenimą. Jiems – atmintis ir pagarba. Bet pačiam teatrui buvo lemta nuolat būti „be kaltės kaltu“. Sovietmečiu jis klaidžiojo kompromisų labirintuose. Tad jeigu ir būtų prasmė minėti kažkokias sukaktis, tai tik paskirų sėkmingesnių spektaklių.
Kelias šio teatro datas derėtų prisiminti. Pirmoji – nežinoma 1986 metų diena, kai Lietuvos rusų dramos teatras visiems laikams prarado savo „gimtus“ namus Jogailos (anuomet – Kapsuko) gatvės pradžioje ir neva „laikinai“ įsikėlė į rūmus Basanavičiaus gatvėje, kur gyvuoja jau lygiai 30 metų. Tai sukaktis su minuso ženklu.
Ir kita data: 1988 m. spalio 31-oji, kai Rusų dramos teatre susirinko Vilniaus rusų bendruomenė, kuri kaip tik tada skilo pusiau: viena dalis, vadovaujama Valerijaus Ivanovo, susivienijo į prosovietinę organizaciją „Jedinstvo“. Kita dalis – tai aktorių Artiomo Inozemcevo, Vladimiro Jefremovo ir Michailo Jevdokimovo vadovaujamas Rusų dramos teatras, kuris parėmė „Sąjūdį“, o prie teatro žmonių prisijungė pažangioji Vilniaus rusų bendruomenės dalis. Šis žingsnis negarantavo Lietuvos rusų dramos teatrui jokio komforto. Bet tik šio žingsnio dėka Lietuvoje dar gyvuoja ir kuria Rusų dramos teatras – vienintelis lietuviškas valstybinis teatras, vaidinantis nevalstybine rusų kalba.
Pastaruoju metu šio teatro kūrybą pažymėjo du labai svarbūs faktai. Pirma, Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkurse Lietuvos rusų dramos teatrui atstovavęs aktorius Aleksandras Špilevojus su savo lietuviška pjese „Neišmoktos pamokos“ laimėjo pirmą vietą. Ir antras – netrukus prasidėsiančio tarptautinio festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje Rusų dramos teatras pakviestas parodyti net du savo naujausius vaidinimus – tai bus Agniaus Jankevičiaus „Ledas“ ir Olgos Lapinos „Kodas: Hamlet“.
Šie du faktai greta kitų teatro pasiekimų rodo, kad Lietuvos rusų dramos teatre sukurta gera kūrybinė atmosfera. Ir kad šis teatras ne formaliai, o realiai gyvuoja Lietuvos kultūros panoramoje, savo žiūrovų sąmonėje ir jų dvasinėje kasdienybėje. Tai didelis šio teatro laimėjimas, kurio nereikia švęsti, bet jis vertas paminėjimo.
LRDT literatūrinė dalis
