Teatralams vasara – atostogų metas, tačiau ne visi teatrai ramiai vasaroja. Kauno valstybinis lėlių teatras ruošiasi ilgus metus lauktoms permainoms, kurios bus pradėtos įgyvendinti jau naujajame sezone.
Apie tai, kokie pokyčiai ir iššūkiai laukia teatro – pokalbis su jo vadovu Sigitu Klibavičiumi.
– Ką tik pasibaigė teatro sezonas, nudžiuginęs ne viena įdomia premjera bei kitais renginiais. O kas naujo žadama rudenį startuosiančiame naujajame sezone? Teko girdėti, jog Kauno lėlių teatro laukia radikalūs pokyčiai.
– Ateinantis sezonas tikrai bus išskirtinis. Visų pirma tuo, jog pirmą kartą beveik per 60 teatro veiklos metų gausime didelę finansinę injekciją iš ES struktūrinių fondų, leisiančių iš dalies rekonstruoti teatro pastatą. Gal ne visi žino, kad teatras įsikūręs 1925 m. statytame pastate, kuriame ilgus metus sėkmingai veikė kino teatras. Permainos palies bent du trečdalius teatro pastato. Ši rekonstrukcija mums be galo svarbi, nes tiek žiūrovams skirta teatro dalis labai pasenusi, tiek elementarios aktorių darbo sąlygos yra ganėtinai sudėtingos. Juokaudamas sakau, kad vienam kūrybiniam darbuotojui tenka vos keli teatro kvadratiniai metrai.
Taigi rekonstrukcija palies kelias erdves: didžiąją salę su vestibiuliais, mažąją salę ir muziejų. Fasadas, atvirai kalbant, nėra apleistas, ir galvoti apie lėšų skyrimą tam, kas yra priimtina, būtų nelabai ūkiška. Planuojame gerokai praplėsti teatro naudingą plotą, išnaudojant palėpės erdvę. Žymiai pagerėtų darbo sąlygos aktoriams, nes dabar visi aktoriai – tiek vyrai, tiek moterys – turi vos du grimo kambarius. Dirbti tikrai yra be galo sunku, kai trupėje – dvylika aktorių. O kur dar kviestiniai, vaidinantys pagal autorines sutartis. Naujai įkurtose mansardų patalpose įsikurtų ne tik aktoriai, čia būtų repeticijų salė, ten persikeltų lėlių sandėlis, pagaliau, ir visas mūsų archyvas. Nuo pat teatro įkūrimo dienos buvo labai pagarbiai žiūrima į kiekvieną dokumentą, tad archyvas yra itin didelis. Rekonstrukcijos nepajus tik gamybiniai cechai, dekoracijų sandėliai ir administracija.
– Kiek maždaug atsiras to papildomo ploto palėpėje?
– Netrukus pradėsime rengti techninį teatro rekonstrukcijos projektą, tuomet šie skaičiai bus tiksliai įvardyti, tačiau tikimės, kad palėpė padovanos mums per 200 kvadratinių metrų.
– Kaip atsiradusi nauja repeticijų salė paveiks teatro repertuarą, ar bus nauda žiūrovams?
– Įsirengus normalią repeticijų salę, neskriausime žiūrovo naujo spektaklio pastatymo metu. Juk dabar, vykstant repeticijoms, negalime rodyti spektaklių. Pagrindinė scena tampa tarsi užkonservuota, nors ten vyksta aktyvus kūrybinis darbas, žiūrovui ji yra neprieinama. Turėdami gerai įrengtą repeticijų salę lygiagrečiai galėsime vaidinti spektaklius didžiojoje scenoje ir sulaukti papildomų žiūrovų.
Finansavimą, o kalbama apie 1,5 mln. eurų, gauname su sąlyga, kad maksimaliai išnaudosime visas teatro erdves. Taigi didžiosios salės užimtumas turės būti geresnis. Tai svarbu kalbant ne tik apie spektaklių rodymą, bet ir patalpų nuomą. Mūsų salė taps itin patraukli. Visų pirma, ji yra geroje strateginėje vietoje, puikaus Miesto sodo prieglobstyje. Antra, ji yra kamerinė – mieste nėra analogiškos salės su 220 žiūrovų vietų skaičiumi, todėl galime tapti tikra papildomų komercinių renginių oaze.
Tas įveiklinimas palies ir muziejų – su naujų ekspozicijų erdvėmis ir papildomomis galimybėmis edukacinei veiklai jis taps žymiai patrauklesnis. Planuojame pasitelkti interaktyvias technologijas, kurios galėtų bent šiek tiek konkuruoti su dabar vaikus tiesiog pasiglemžusiomis kompiuterinėmis programomis, atimančiomis iš jų visą laisvalaikį ir net norą domėtis tuo, kas vyksta šalia. Rekonstrukcija neaplenks ir mažosios salės – joje bus geresnės sąlygos kurti, ji bus patrauklesnė nuomotis. Šalia naujų kamerinių spektaklių čia turėtų atsirasti ir edukacinės programos. Žodžiu, laukia dideli iššūkiai ir visa tai inspiruoja tas faktas, kad mes jau tikrai gausime žadėtą finansavimą. Žinoma, iki remonto pradžios dar reikės atlikti nemažai darbų, tačiau sėkmingai judame į priekį.
– Kada planuojama pradėti realius darbus?
– Realiai darbai prasidės būsimo sezono pabaigoje, anksčiausiai kitų metų balandį. Remonto darbai atims iš mūsų galimybę naudotis kūrybinėmis erdvėmis, bet planuojame visus darbus vykdyti etapais. Rekonstrukciją ketiname pradėti nuo didžiosios salės, atimdami iš teatrinio sezono kuo mažiau laiko ir kuo produktyviau remonto darbams išnaudodami būsimos vasaros laikotarpį. Galbūt, darbai „suvalgys” ir kitų metų naujo sezono pirmą rudens mėnesį. Bet kitų metų spalio mėnesį žiūrovai jau turėtų būti pakviesti į rekonstruotą didžiąją salę. Kitas etapas bus susijęs su mažąja scena, muziejumi, lygiagrečiai bus tvarkoma ir palėpė.
– Ar pagal numatytą rekonstrukcijos projektą teatro salės bus modernios?
– Kai mums pasakė, kad galime tikėtis maždaug pusantro milijono eurų, tiesiog apsąlome nuo to skaičiaus, nes tai išties didžiuliai pinigai lėlių teatrui. O kai pradėjome dėlioti būsimos rekonstrukcijos biudžetą, paaiškėjo, kad geriausiu atveju jų užteks renovuoti tik dviem trečdaliams teatro patalpų. Kaip jau minėjau, turėjome nuskriausti gamybinius cechus. Apmaudu, tačiau turėjome atsisakyti ir didelių ambicijų, susijusių su naujausiomis technologijomis scenoje. Vis dėlto, kažkokia dalis modernios šviesos ir garso įrangos bus įdiegta. Tai pajus ne tik visos teatro kūrybinės grandys, bet ir žiūrovai, dėl kurių, tiesą sakant, šią rekonstrukciją ir vykdome, siekdami, kad kiekvienas apsilankymas teatre jiems būtų laukiamas, jaukus ir prasmingas.
– O ar ilgas ir sunkus buvo kelias šioms lėšoms gauti?
– Ilgus metus kantriai laukėme, kol didieji miesto profesionaliojo meno banginiai – filharmonija, dramos ir muzikinis teatrai – sprendė savas problemas. Tuomet ir mūsų balsas buvo išgirstas, įvertinta dabartinė teatro situacija ir patekome į pirmąjį atrankos turą. Galime pasidžiaugti, kad vieni pirmųjų sėkmingai parengėme investicinį rekonstrukcijos projektą. Kol kas Kultūros ministro įsakymu patvirtintos vos kelios organizacijos iš pretenduojančių, kurių yra per dvidešimt. Dauguma kultūros įstaigų vis dar ruošia namų darbus, o mes jau gavome tą ilgai lauktą palaiminimą. Dabar vyksta naujas projektinis etapas, nauji reikalavimai. Reikia nemažos atidos ir didelių pastangų, nes tai, ką šiandien numatysime projekte, vėliau bus labai sunku keisti.
– Kaip su rekonstrukcijos planu – galbūt remiatės kažkokiais pavyzdžiais?
– Šiuo metu smalsiai dairomės į kitus tokio žanro teatrus. Renkame informaciją, analizuojame, kas pasiteisina praktikoje, kokie sprendimai yra kituose panašaus profilio objektuose. Dar šią vasarą privalome konkrečiai susivokti, ko mums reikia ir ko tikimės iš būsimos rekonstrukcijos.
Bėda, jog mus labai riboja galimybės nuvykti svetur ir viską apžiūrėti savo akimis. Europoje yra labai modernių lėlių teatrų. Dabar konsultuojamės su Talino lėlių teatru, kuris išties yra europinio lygio. Šiandien taliniečiai pelnytai didžiuojasi puikiomis europinėmis lėšomis restauruoto pastato galimybėmis. Tiesa, jų rekonstrukcija kainavo bent keturis kartus daugiau, nei mums skirtos lėšos, tačiau kai ką iš estų patirties tikrai galėsime perimti.
Taip pat bendraujame su Balstogės ir Torunės lėlių teatrais. Be to, juk yra internetas, tad kai ką įdomaus atrandame ir šioje erdvėje. Pagaliau turime ir savų rožinių svajonių, apie kurias ne vienus metus galvojame ir norime jas perkelti į realybę.
– Kalbant apie ateinančio sezono repertuarą, regis, jog teatras bus ganėtinai užimtas rekonstrukcijos reikalais, tad turbūt premjerų per daug ir nenumatoma?
– Vietoje įprastų keturių, planuojame tris būsimojo sezono premjeras. Malonu, jog iš jų net dvi bus pastatytos lietuvių mitologinių pasakų motyvais. Tai – „Pūgos durys” pagal Rimvydo Stankevičiaus eiliuotą pasaką (rugsėjį) ir „Kalėdų saulė” (gruodį). Ankstyvą pavasarį mažiesiems žiūrovams padovanosime klasikinę pasaką „Pelenė”. Tikimės, kad remonto darbai nesutrukdys organizuoti ilgametę šventę Miesto sode „Į pasakų šalį – su fotoaparatu!”, kuria paprastai pradedame naują teatro sezoną.
Liko keleri metai iki teatro 60-mečio, todėl jau dabar galvojame apie naujų renginių ciklą, kurį skirsime šiai sukakčiai paminėti. Vienas įdomesnių sumanymų jau žengė pirmą žingsnį – tai išvažiuojamųjų lėlių parodų ciklas restauruotose Lietuvos pilyse ir dvaruose. Jau pajutome pirmos parodos, iki vasaros pabaigos eksponuojamos Raudondvario pilyje, sėkmės skonį. Netradicinėje erdvėje lėlės „prabilo” žymiai įtaigiau. Atrodo, tas lėles pažįstame iki smulkmenų, tačiau net ir mums patiems jos atrodo įdomesnės, skleidžiančios kažkada vaidintų spektaklių energetiką. Rugsėjį 70 lėlių kolekcija persikels į Biržų pilį, o mes ir toliau dairysimės suinteresuotų pilių ir dvarų, norinčių bendradarbiauti.
– Pagal kokius kriterijus atrenkate lėles, kurias rodysite šiose parodose?
– Lėlių tikrai yra labai daug – arti tūkstančio. Atmetus lėles, kurios džiugina lankytojus stacionare ir kurias būtina restauruoti, išvežamoms ekspozicijoms tikrai liktų pakankamai. Jei tikslinė būsimos parodos auditorija yra tik vaikai, galvojame apie atitinkamus personažus iš gerai pažįstamų pasakų, siekiame kuo didesnės lėlių įvairovės, kad žiūrovas pamatytų platų jų valdymo galimybių spektrą.
Parodas šalies regionuose organizuojame daugiau nei gerą dešimtmetį. Iki šiol tai buvo bibliotekos, kultūros centrai, mokyklos, bet dabar atsirado paralelinė parodų tėkmė, kai išeiname į naują solidesnį lygmenį, kuriame eksponatų atranka bus dar atsakingesnė. Juk pilyse ir dvaruose dominuos suaugęs lankytojas, todėl komplektuosime tokias lėles, kad ir jam būtų įdomu, kad jis turėtų mažą spalvotą galimybę bent mintimis sugrįžti į savo vaikystę.
– O kaip su lėlių teatro meno sklaida kituose šalies miestuose ir miesteliuose – ar numatyta kokių išvykų arba projektų?
– Be abejo. Mes tiesiog būsime priversti daugiau keliauti, kadangi kažkurį laiką dėl remonto darbų neteksime galimybės vaidinti stacionaro salėse. Vadinasi, svarbus dar vienas naujo sezono akcentas – toliau įgyvendinsime sumanymą Lietuvoje steigti simbolinius teatro filialus regionuose. Gal per skambiai pasakyta „filialai”, juk nebus nei papildomų naujų etatų, nei specialių patalpų. Tiesiog sudarysime bendradarbiavimo sutartis, pagal kurias į konkretų Lietuvos regioną atvyksime tris keturis kartus per metus. Atvešime naujausius arba jau laiko išbandytus ir žiūrovų pamėgtus spektaklius.
Pirmojo filialo atidarymo šventė įvyko balandį Marijampolėje. Juokaujame, kad teatras sugrįžo į gimtuosius namus – juk Kauno valstybinis lėlių teatras 1958 m. užgimė būtent šiame mieste ir tik 1961-aisiais persikėlė į Kauną. Pirmasis žingsnis paskatino dairytis kitų partnerių. Norime rinktis tuos regionus, kuriuose yra puoselėjama kultūra, kur dirba jai atsidavę žmonės. Iš šio projekto laimi abi pusės. Regionas gauna garantiją, kad mažiesiems žiūrovams periodiškai bus atvežami profesionalūs šio subtilaus žanro spektakliai, plačiai atveriantys duris į magišką pasakų, vaizduotės ir išmonės pasaulį, o teatras tokiu būdu užsitikrina planingą gastrolių veiklą.
Ne paslaptis, visų teatrų, išskyrus komercinių, išvykos dėl ekonominių aplinkybių pastaruoju metu yra sumažėjusios, kadangi pajamos dažnai nepadengia gastrolių išlaidų. Antra vertus, teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių misija buvo tokia: lėlės turi džiuginti visos šalies vaikus. Tokia yra ir Kultūros ministerijos nuostata. Todėl labai džiaugiamės sumanymu dėl filialų plėtros. Ateinančio sezono metu planuojame pasirašyti bent kelias naujas bendradarbiavimo sutartis, o iki teatro 60-mečio įsteigti optimalų filialų skaičių.
