Balio Lukošiaus šimtmetis

2008 06 11

aA

50 metų jubiliejų švenčiantis Vilniaus „Lėlės“ teatras šiandien mini savo įkūrėjo – Balio Lukošiaus – šimtmetį. Vakar Čiurlionio g. 18 buvo atidengta memorialinė lenta prie namo, kur 1961-1974 m. veikė Balio Lukošiaus įkurtas „Lėlės“ teatras.

B. Lukošius (1908–1987) stebino teatralus gausybe talentų: buvo ne tik aktorius, bet ir režisierius, dailininkas, lėlininkas, vertėjas, teatro, dailės bei kalbos kultūros disciplinų dėstytojas. Jis rašė inscenizacijas dramos ir lėlių teatrams, taip pat straipsnius teatro istorijos temomis.

B. Lukošius visą gyvenimą rinko gausų Lietuvos lėlių teatro istorijos archyvą. Dabar šis archyvas saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei Lietuvos literatūros ir meno archyve.
Teatralo iniciatyva 1958 metais buvo įkurtas tuometinis Vilniaus lėlių teatras (dabar – Vilniaus teatras „Lėlė“), tais pačiais metais Lukošius šiame teatre režisavo lėlių spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą.

Pasak B. Lukošiaus kūrybos tyrinėtojo, dailininko ir režisieriaus Rimo Driežio, teatro įkūrėjas Balys Lukošius teatrui buvo kaip šeimos tėvas ir sudėtingomis aplinkybėmis pasiekė tada, atrodo, nepasiekiamą tikslą, – įsteigė antrąjį valstybinį lėlių teatrą.

„1958 metais po ilgo laiko, kuomet lėlių teatras Lietuvoje buvo uždraustas, šis žanras vėl sugrįžo pas žiūrovus S. Radkevičiaus iniciatyva (dabartinis Kauno lėlių teatro steigėjas, - lrt.lt). Iki tol buvo jaučiamas didelis vakuumas šio žanro teatrų ir jį užpildyti ruošėsi B. Lukošius“, – mena Driežis.

Anot jo, leidus atidaryti vieną valstybinį lėlių teatrą buvo tikima, kad nebebus galimybių įsteigti antrąjį, juolab, kad dar keliais metais anksčiau Lukošius viename straipsnyje drąsiai ragino atkurti, o ne sukurti sovietų valdžios panaikintą teatrą.

B. Lukošiui vienam teko judinti visuomenę, savo didžiuliu užsispyrimu iškovoti „Lėlės“ teatro steigimo galimybę. Susiformavo ir paradoksali situacija – Lietuvoje veikė du valstybiniai lėlių teatrai (dabartiniai Kauno lėlių ir Vilniaus „Lėlės“, - lrt.lt). Pasak R. Driežio, du dideli lėlių teatrai Lietuvoje visuomet skatino kūrybinę konkurenciją, neleido įstrigti „pelkėje“.

Kaip sunkiausią teatro laikotarpį R. Driežis įvardina 1962-uosius, kuomet teatrui buvo nutraukta finansinė dotacija. Paradoksalu, bet ieškant išeities, buvo sukurtas pirmasis unikalus televizinis lėlių spektaklio pastatymas. Negaudamas finansavimo teatras turėjo taisyti sovietinės valdžios įvardintus trūkumus.

„Aukščiausias teatro pakilimas – aštuntasis dešimtmetis. Tuomet geriausius savo spektaklius teatre statė Vitalijus Mazūras“, – teatro gyvavimo istoriją prisimena Rimas Driežis.

Šiais metais mininčio 50 metų jubiliejų teatro režisierius ir dailininkas šypsosi, pasakodamas apie pagrindinę teatro auditoriją – vaikus. „Jie nesikeičia, prieš 50 metų ar dabar. Galbūt anksčiau tiesiog turėjo skurdesnę aplinką, žiūrėjo teatro spektaklius kaip savotišką stebuklą, o dabar daugiau pagundų“, – pastebi Driežis. Kartu jis juokauja, kad vaikų mintys ir šiandien, ir viduramžiais – tokios pačios. Kinta tik priemonės ir interpretacijos.

„Norime nedaryti to, kas išbandyta, bet ieškoti ir atrasti. Taip išlošia teatras kaip kūryba“, – sako „Lėlės“ teatro režisierius ir dailininkas. Balį Lukošių jis lygina ir su jų teatro šeimos tėvu, sukūrusiu ne tik teatro infrastruktūrą, bet ir tradicijas, pasaulėžiūrą, kuri svarbi moralumu, etika ir dabartiniame teatro gyvenime.

LRT, Menų faktūros inf.

Naujienos