Pirmasis Europos kultūros tinklo atstovų susitikimas
 |
| Konferencijos dalyvių ekskursija po rekonstruojamas „Menų spaustuvės” patalpas |
Gegužės 17–20 d. Vilniuje susitiko 110 kultūros praktikų, atstovaujančių 66 Europos kultūrinėms organizacijoms iš 25 šalių. Vieno seniausių Europos kultūros tinklų „Trans Europe Halles“ (TEH) atstovų pirmą susitikimą Baltijos šalyse surengė viešoji įstaiga „Menų spaustuvė“. Užsieniečiai buvo supažindinti su buvusiose industrinėse mūsų regiono erdvėse besikuriančiais kultūros centrais, parodyta, kad Vilnius bei visa Lietuva yra aktyvūs tarptautinių meno procesų ir kūrybinių industrijų plėtros dalyviai. Šį susitikimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė ir VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Tokio masto susitikimas itin svarbus miestui tiek kultūriniu, tiek ekonominiu atžvilgiu.
Šiuo metu vienintelė TEH tinklo narė Lietuvoje yra pirmoji mūsų šalyje apleistoje gamybinėje erdvėje įsikūrusi „Menų spaustuvė“ Vilniuje. Draugo statusą tinkle turi Palangoje, buvusiame kino teatre, veikiantis kultūros centras „Ramybė“. Užsienio svečiams buvo pristatyti dar keturi centrai – Kauno valstybinio dramos teatro fabrikas, įsikūręs buvusiame Kailių fabrike, apleistoje Kauno mėsos kombinato katilinėje dirbantis menų fabrikas „Potiomkinas“, Kultūros fabrikas Šiaulių Frenkelio kailių fabrike ir Kultūros centras buvusiame Klaipėdos tabako fabrike.
Lietuvos atstovai kalbėjo, kad mūsų šalyje trūksta ne tik erdvių kultūrininkams, bet ir besisteigiančios ar jau įsisteigusios naujo tipo kultūrinės organizacijos menkai komunikuoja. Pramoninėse erdvėse pradedančių veikti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bei Šiaulių centrų darbuotojai tvirtino, kad naudingi taip pat būtų Lietuvos kultūros fabrikų susitikimai – būtų galima aptarti, kaip daryti įtaką kultūros politikai, valdžios sprendimams, pasidalinti lėšų ieškojimo patirtimi.
Meno fabrikai
1983 m. įsteigtas tinklas „Trans Europe Halles“ (TEH) šiuo metu vienija 43 nepriklausomus kultūros centrus, įsikūrusius buvusiuose pramoniniuose arba kariniuose statiniuose, o Švedijoje veikiantis koordinacinis tinklo biuras kuria ne tik bendrus projektus, bet ir europinio masto rėmimo strategijas. Tinklą sudaro įvairūs kultūros centrai, aktyviai besireiškiantys savo krašto kultūriniame ir socialiniame gyvenime, puoselėjantys tiek profesionalųjį, tiek mėgėjų meną. Daugeliui jų teko keisti savo šalies politikų požiūrį į kultūros finansavimą, prisidėti kuriant naujus, alternatyvius kultūros finansavimo modelius ir, beje, išsilaikyti patiems, gaunant minimalias subsidijas. Tinklas kartu su kitais pagrindiniais žemyno bei pasauliniais kultūros organizacijų tinklais siekia daryti įtaką Europos kultūros politikai, inspiruoti Europos Komisijos bei kitų institucijų sprendimus.
Vienas pagrindinių kone kiekvieno TEH centro tikslų: sudaryti sąlygas nepriklausomiems, jauniems, pradedantiems ar norintiems išsiveržti iš esamos kultūros infrastruktūros menininkams kurti ir parodyti savo darbus. Tad ir susitikime Vilniuje pirmiausiai kalbėta apie galimybes surasti įdomių naujų menininkų Europoje, rengti tarptautines programas, burti menininkus bendriems projektams.
Tad tai, kas buvo pradėta pavienių jaunimo grupelių iniciatyva, pamažu tapo masinės kultūros dalimi – Europoje industrinė kultūra traukiasi užleisdama vietą postindustrinei, kurios vienas variklių ir yra modernūs kultūros centrai. „Trans Europe Halles“ centrai vieni pirmųjų pasaulyje suvienijo įvairiausias meno rūšis po vienu stogu, apgyvendino apleistas pramonines erdves, sukūrė naujo pobūdžio kultūrinius traukos centrus, daugelis jų net daro svarią įtaką savo šalių kultūros politikai.
Kūryba skerdyklose ir kareivinėse
Labiausiai žinomi „Trans Europe Halles“ tinklo centrai devintame dešimtmetyje buvo viso labo tik eksperimentiniai, daugelis juos laikė marginalinės kultūros apraiškomis. Tačiau vis daugiau menininkų ėmė keltis į apleistas pramonines erdves – iš pradžių Vakarų ir Šiaurės Europoje, kitose pasaulio vietose, o vėliau ir rytinėje Europos žemyno dalyje. Tokių centrų sparčiai daugėja, o ir patį TEH tinklą vien per pastaruosius vienerius metus papildė net 10 naujų narių.
TEH narės yra labai skirtingos organizacijos – nuo pelno siekiančių iki viešųjų įstaigų, nuo vien tik neetatinių savanorių ar poros darbuotojų iki kelių šimtų etatų, nuo skatinančių jaunimo užimtumą iki kuriančių „aukštąjį“ meną. Tarkime, vienas seniausių centrų yra buvusioje Amsterdamo pieninėje įsikūręs „Melkweg“. Šiuo metu tai viena labiausiai žinomų Europos kultūros aikštelių, kurioje dirba 240 žmonių, yra 1000 ir 700 vietų renginių salės, fotogalerija, kavinė, kino teatras. Helsinkio „Kaapelitehdas“ – tai 1991 m. buvusioje kabelių gamykloje „Nokia“ įkurtas centras. Jo plotas net 53 348 m2. Čia dirba menininkai ir verslininkai, veikia galerijos ir muziejai, šokio studijos ir teatrai, kuriuose per metus apsilanko per 200 tūkst. žmonių. Kitą Suomijos kultūros fabriką – „Korjaamo“ – įsteigė apleistą tramvajų parką nelegaliai okupavę menininkai, kurie, policijai pareikalavus išsinešdinti, prisirakino prie gegnių. Ši istorija jau apipinta legendomis, tačiau nuo 2004-ųjų buvusiame tramvajų parke legaliai kiaurą parą verda gyvenimas: kavinėje, vyno bare, leidyklose, redakcijose, meno galerijose, scenoje ir net čiuožykloje.
Nors centrai ir skirtingi, visi jie yra nepriklausomi, po vienu stogu buriantys muziką, dailę, teatrą, šokį, kiną, edukacinius seminarus, į bendruomenę orientuotą veiklą, naujom technologijom paremtą meną. Jie įsikūrę buvusiose pramoninės ar karinės paskirties patalpose: nuo pieninių iki skerdyklų, nuo kareivinių iki plytelių gamyklų. Kiti visas šias organizacijas vienijantys bruožai: atvirumas naujovėms, kultūros mainams, naujų talentų ir netradicinių raiškos formų paieška bei socialinis sąmoningumas. Niekur šių centrų neįsteigė valdžia – visais atvejais čia lėmė vadinamoji iniciatyva iš apačios (pasaulyje įprastas angliškas terminas „grassroots“, nors daugeliu atvejų tokia iniciatyva paveikdavo kultūros sistemą, oficialią kultūros politiką susiedavo su bendruomenės sumanymais.
Fabrikų tuštėjimo metas baigėsi
 |
| Klaipėdos Tabako fabriko prisistatymas. Mariaus Jasinevičiaus nuotraukos |
Lietuvoje ir visame Baltijos regione nepriklausomi kultūros fabrikai ėmė steigtis visai neseniai, tačiau gana sparčiai. Šis reiškinys susijęs su ekonomika, kultūra ir politika, skatina visuomenės kūrybingumą, naujų darbo vietų kūrimą. Kultūros fabrikai peržengia paveldėtos iš sovietinės epochos mūsų regiono šalių kultūros sistemos rėmus, tad jų atsiradimas verčia iš naujo persvarstyti nuo sovietinių laikų mažai pasikeitusią kultūros finansavimo sistemą.
Kita vertus, Lietuvoje apleistose industrinėse erdvėse rengiamos meninės akcijos nėra jokia naujiena. Prisiminkime Jono Jurašo „Smėlio klavyrus“ netradicinėse dabar KVDT priklausančiose Kailių fabriko erdvėse – vieną pirmųjų ir įspūdingiausių aplinkos teatro pavyzdžių. Arba Gintaro Varno „Tolimą šalį“ KVDT Ilgojoje salėje. Arba vienadienes „humanitarines“ Kauno fortų „okupacijas“.
Tačiau šiandieninė situacija skiriasi tuo, kad steigiasi organizacijos, renovuojančios ir administruojančios tokias patalpas, suteikiančios pastogę netradiciniams ir nepriklausomiems menų projektams, erdvę pradedantiems menininkams (ne tik jauniems). Ypatingas dėmesys skiriamas tarpdisciplininiams projektams, kurie puikiai atspindi šiandienos jaunimo kūrybines tendencijas ir pabrėžia šių centrų išskirtinumą – ypač lyginant juos su gana siaurai specializuotomis tradicinėmis kultūros institucijomis.
Keturiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose besikuriančių kultūros fabrikų iniciatoriai pripažįsta, kad visiems sekasi sunkiai. Kol kas pagrindinis variklis – entuziazmas ir tikėjimas savo idėjomis. Vieni centrai yra priversti kliautis valstybės ar savivaldybių finansavimu, kiti (pavyzdžiui, „Potiomkinas“ Kaune) bando išsilaikyti kryžmindami meną su verslu, interjerų projektavimu, kalvyste ir kita veikla. „Menų spaustuvei“, kuri vienintelė šiam tikslui gavo ES struktūrinių fondų lėšų, irgi nelengva – pagal pateiktą projektą dalies patalpų rekonstrukcija turi būti baigta šių metų rugsėjį, tačiau iki šiol darbų pabaigos nematyti. Susitikime dalyvavo ir kelių rajono savivaldybių atstovai – jei panašūs dariniai pradėtų kurtis ir rajonuose, tai, be abejo, ženkliai atgaivintų regionų ekonomiką ir kultūrą. Pavyzdį galime imti iš kaimynų latvių – būsimas kultūros centras „Culturelab“ 18 tūkst. gyventojų turinčiame Cėsių miestelyje kuriasi apleistoje fermoje.
Užsitęsusios statybos
TEH tinklo prezidentas Paulas Bogenas spaudos konferencijoje, skirtoje TEH susitikimui, pabrėžė, kad, Rytų Europoje ėmus steigtis panašiems kultūros centrams, „Menų spaustuvė“ buvo viena pirmųjų narių iš Rytų Europos. Lietuviai tinklo nariais tapo anksčiau nei čekai, slovakai, lenkai ar bulgarai. P.Bogeno nuomone, „Menų spaustuvė“ yra svarbi tinklo partnerė, nes skatina panašios veiklos plėtrą visame Baltijos regione, aktyviai dalyvauja bendruose tinklo projektuose bei supažindina tinklą su naujomis Lietuvos ir kaimyninių šalių kultūrinėmis iniciatyvomis, kurių surasti tinklas neturėtų galimybės remdamasis oficialiais šaltiniais. Prezidentas apgailestavo, kad „Menų spaustuvė“ nesuspėjo įsirengti patalpų iki TEH susitikimo, tačiau vylėsi, kad šis miestui svarbus traukos centras pagaliau sulauks deramo politikų dėmesio.
Nors užsienio partneriai suvokia „pirmųjų kregždžių“ indėlį ir svarbą, reikia nemažai kantrybės ir pastangų, kad įtikintume vietos politikus, kaip svarbu yra sukurti sėkmingą įvairialypės kūrybinės veiklos infrastruktūros precedentą. Visiems žinoma, kad Vilniuje labai trūksta nepriklausomiems scenos menininkams tinkamų erdvių, moderniomis technologijomis aprūpintų salių. Nepaisant to, svarbiausi kultūrinių erdvių rekonstrukcijos procesai yra įstrigę ar bent jau buksuoja: ir „Menų spaustuvė“, ir Nacionalinė dailės galerija, ir Vilniaus dailės akademijai priklausanti senosios „Tiesos“ spaustuvės dalis, ir valstybinių teatrų rekonstrukcijos. Akivaizdu, kad erdvių, skirtų kultūrinėms reikmėms, statyba ar rekonstrukcija nebuvo ir nėra miesto ar valstybės prioritetas investicijų atžvilgiu. Tad kur galės vykti 365 dienas truksiančios VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ renginių maratonas?
Be abejo, kultūrinės paskirties objektų statyba ar rekonstrukcija yra išskirtinė, šie pastatai unikalūs, dažnai jiems galioja senamiesčio statybų apribojimai, o tai irgi apsunkina procesą. Tačiau didesnė kliūtis yra teisinė sistema, kuri suriša rankas ir riboja galimybę patiems patalpų operatoriams daryti esmingesnę įtaką statybų procesui. Kai mieste per pusmetį iškyla dangoraižiai, kai visas Vilnius jau keleri metai yra virtęs statybų aikštele, gana keista regėti, pavyzdžiui, jau 2,5 metų nevykdomą 3700 m2 ploto statinio rekonstrukciją.
Kultūra ekonominiais matais
Dėl įstrigusių procesų Vilnius praranda kultūrinius traukos centrus, neskatinamas kultūrinis turizmas, į Vakarus migruoja kultūrinėse institucijose neįsitvirtinę menininkai, kurie neturi sąlygų kurti savarankiškai. Pagaliau prarandami pinigai – juk, kaip byloja Europos Sąjungos statistika, kultūros ir kūrybos sektorius 2003 m. sukūrė 2,6 % BVP (o tai daugiau nei nekilnojamojo turto (2,1), tekstilės (0,5), maisto ir gėrimų (1,9) sektorių indėliai).
Minimaliomis sąnaudomis ir maksimaliai efektyviai dirbantys nepriklausomi kultūros centrai populiarūs tarp jaunų žmonių, tačiau kartu kuria ir rimtą meną. Tad centrai pritraukia labai įvairią publiką – jaunimą, menininkus, turistus, visus besidominčius kultūra. Per metus visuose tinklo centruose apsilanko daugiau nei 4,3 mln. žmonių. Juose dirba per 10 000 administracijos darbuotojų, nepriklausomų menininkų, savanorių. Tai, kad, neinvestuodami į įvairialypės kūrybinės veiklos plėtrą, miestai kasmet patiria akivaizdžius nuostolius, suvokti nesunku.
Kultūrinių tinklų atstovų susitikimai padeda atkreipti politikų ir kultūros praktikų dėmesį ne tik į naujus kultūros darinius, bet ir į problemas, su kuriomis jie susiduria, į naudą, kurią jie galėtų suteikti miestui bei valstybei. Susitikimas Vilniuje – pirmas Lietuvoje paneuropinio kultūrinio tinklo vadybininkų susitikimas. „Menų spaustuvės“ direktorius Audronis Imbrasas teigia, kad šis susitikimas yra tik pirmas iš 2007–2009 m. Vilniuje įvyksiančių keturių tarptautinių susitikimų. Bendradarbiaudama su VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, Lietuvos šokio informacijos centru, Oskaro Koršunovo teatru, tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“, kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, iki 2009 metų pabaigos „Menų spaustuvė“ numato Vilniuje surengti Šiaurės šokio (Šiaurės ir Baltijos šokio organizacijas bei šokio profesionalus vienijančio tinklo), IETM (Informal European Theatre Meeting – didžiausio Europos scenos menų tinklo, rengiančio susitikimus visame pasaulyje) ir „Aerowaves“ (svarbiausio Europos šiuolaikinio šokio organizacijas vienijančio tinklo) susitikimus Vilniuje.
Tokie susitikimai – ir viena galimų Lietuvos kultūros eksporto bei įvaizdžio kūrimo priemonių. Kas gali būti efektyviau už šimto ar keleto šimtų įtakingiausių vienos ar kitos srities vadybininkų viešnagę Lietuvoje, kai jie gauna progą tiesiogiai pamatyti šalį, pažinti jos kultūrą, susitikti su svarbiausiais vietiniais menininkais, vadybininkais, sprendimus darančiais valdininkais ir politikais?
