Teatro restauracijos menas

2007 05 08 Literatūra ir menas, 2007 05 04

aA

Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Gintarą Varną kalbina Ridas Viskauskas.

Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovas režisierius Gintaras Varnas

Nuo 2004-ųjų pavasario dirbate kaip Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovas. Kaip ir kiekvienam darbe, pradėjus dirbt, paaiškėja, kad visokių kliuvinių daug daugiau, nei iš pradžių tikėtasi. Kiek suprantu, Jūsų rūpestis – teatro repertuaras, trupės stiprinimas, perspektyvinis žvilgsnis, kaip teatras gyvens ir po penkerių metų. Taigi kaip sekasi?

Jei kalbą pradėjome nuo pareigų, po šito sezono turėčiau tiesiog atsistatydinti. Tokia mintis po kai kurių premjerų jau kilo.

Teatro gyvenimas – ne vien spektakliai viršukalnės…

Ne vien, bet… Baigiantis sezonui, teko permąstyti daug dalykų. Pasakyčiau perfrazuodamas Hamleto žodžius: „Kažkas ne taip šitoj danų karalystėje…“ Sezonas, galima sakyt, nevykęs. Nediplomatiška, bet… apie problemas – vėliau.

Šis mūsų sezonas – lietuviškos dramaturgijos sezonas, pirmas po daugelio metų. Tris spektaklius – Mariaus Macevičiaus „Antoškas kartoškas“, Gintarės Adomaitytės „Baltą katę juodoje Aliaskoje“, mano kartu su Gabriele Labanauskaite ir studentais parengtą „Žvaigždžių krušą“ – vienaip ar kitaip inspiravo mūsų 2006-aisiais suorganizuota „Šiuolaikinės lietuvių dramos panorama“ (keliais „Panoramos“ vaisiais pasinaudojo ir kiti Kauno teatrai). Dramaturgijos konkursą kartosime ir kitais metais. Ieškosime naujų jaunų autorių. Viliuosi, kiekybę (2006-aisiais sulaukėme apie 90 pjesių) keis kokybė.

Kitas, svarbiausias, sezono bruožas – į teatrą su spektakliu „Žvaigždžių kruša“ atėjo nauja aktorių karta. 12 žmonių – daugiau mažiau talentingų, aštrių, jaunų. Gyvai supulsavo šį sezoną būtent jų spektaklis.

O trupės erzelio, panikos tai neišprovokuos?

Kiekvienas jaunų žmonių atėjimas į teatrą išprovokuoja intrigas. Tai neišvengiama. Teatras be intrigų, žinia, negali gyvent…

Trečias sezono bruožas – projektas „Teatro herojai teatro griuvėsiuose“, kurį sugalvojome, restauruojant teatrą. Jo dalys: tęstinis fotografijos projektas (fotografas Andrius Ciplijauskas); 2007 metų kalendorius su mūsų spektaklių personažų nuotraukomis (fotografas A.Ciplijauskas, dizaineris Ignas Maldžiūnas); Juozo Javaičio filmas „Paranormalūs reiškiniai Kauno dramos teatre“; Teatro dienos šventė „su vaiduokliais“ (žiūrovai galėjo pereiti per teatro griuvėsius, pamatyti, ką aktoriai veikia prieš spektaklį, kaip režisieriaus padėjėja dirba „tiesioginį darbą“ – mezga; parodėme tarsi mini mizanscenas iš spektaklių; vakarą papuošė Juozo Statkevičiaus personažams sukurti kostiumai, Giedriaus Puskunigio muzika).

Robertas Vaidotas ir Gražina Balandytė „10 indėniukų". Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Sezono pradžioje atidarėme kamerinę Palėpės salę teatro 5-ame aukšte. „Cezario grupei“, kuri čia rodė premjerą „Lietuvos diena“, ši salė tiko idealiai. Tiesa, neišvengta statybininkų darbo broko. Tačiau įgijom naujų žinių… Gerai, kad čia išbandėm statybininkų pajėgumą ir neleidom jiems sugadinti didžiosios salės.

Kalbant apie premjeras – visas jas parodysime Vilniaus žiūrovams gegužės 8–23 dienomis. Nors buvo nuomonių, kad kai kurias rodyti – gėda. Bet ką čia dabar slėpsi… Pavadinimų nesakysiu. Tikimės, kad kiekvienas žiūrovas ras savo spektaklį. Parodysime ir naują Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Kelionė į kambario vidų“ (pagal M.Walczako pjesę).

Dabar apie problemą, kuri sena kaip pasaulis, bet kai su ja susiduri kaktomuša, darosi liūdna. Ko gero, lenkų teatro kritikas łukaszas Drewniakas, rašęs „Kultūros baruose“, teisus: Lietuvai trūksta režisierių, keli yra, bet jų nepakanka. Iš kur jų gauti? Tai rimta repertuarinių teatrų problema. Vietoj šį sezoną numatytų 10 spektaklių pastatėme 7 (trys nusikėlė į kitą sezoną). Darbo sąlygos pusiau griaunamame, pusiau statomame teatre sunkios (dulkės, statybininkų gręžimai, WC didžiosios salės žiūrovams – lauke…). Kitą sezoną mažinsim planus.

Nemalonu, kai mūsų režisūros metrai leidžia sau dirbti atsainiai. Kai dirbama tik dėl honoraro, o apie ką spektaklis, kaip jame vaidina aktoriai, – negalvojama. Liūdna. Keista, kad per „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramą“ matytos scenos kūrinių paraiškos buvo daug įdomesnės, negu vėliau sukurti spektakliai. Tarsi per 2–3 repeticijų mėnesius spektakliai sugadinti. Kaip tai paaiškint?..

Prisiminus aktoriaus Roberto Vaidoto netektį… Jis vaidino daugelyje teatro spektaklių. Repertuaras kurį laiką turbūt buvo paralyžiuotas, reikėjo skubiai ruošti naujus vaidmenų kūrėjus. Kokios šio aktoriaus savybės Jums imponavo?

Šis darbas dar nesibaigė. Tai greitai padaryt neįmanoma. „Tolimoje šalyje“ jį pakeitė Pranas Piaulokas, spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ – Gintaras Adomaitis…

Robertas vaidino daugelyje mano spektaklių – pradedant nuo „Hedos Gabler“. Jis yra sakęs kadaise: „Man nesvarbu, kokio dydžio vaidmuo, man svarbu, kad geras spektaklis būtų.“

Robertas labai sirgdavo kiekvienu spektakliu, ypač jei jam imponuodavo medžiaga, patikdavo pats spektaklis. Jis stebėdavo repeticijas, net jei tiesiogiai jose nedalyvaudavo. Jis tarsi su kolegomis vaidindavo mintyse, padėdavo mums išsiaiškinti, kodėl kas nors nepavykdavo. Norėjau statyti D.Loher pjesę „Ruzvelto aikštė“. Vieną pagrindinių vaidmenų mintyse skyriau Robertui. Pranešti aktoriui jau nespėjau...

Paskutiniais metais Robertas buvo teatro tarybos pirmininkas. Jis scenoje darė „minkšto žmogaus“ įspūdį. Bet dėl teatro reikalų jis kovojo.

Grįžtant prie pokalbio pradžios. Gal per daug savim ar pasauliu esate nepatenkintas, ir atsistatydinti – per anksti?

Ramiai pagalvojus, sezonai negali būti vienodi. Ir visoj Lietuvoj šis sezonas gal kuklus.

Teatro kūrimas – ne tik režisierių idėjos ir aktorių talento proveržiai…

Būtų gerai, kad režisieriai tų idėjų turėtų. Pradėkime nuo to…

„Teatro herojai teatro griuvėsiuose“: kostiuminė. Nuotrauka iš KVDT archyvo
Beje, skelbėme režisieriaus konkursą – spektakliui vaikams sukurti. Sulaukėme septynių paraiškų. Išrinkome režisierę Agnę Dilytę ir jos pačios parašytą pjesę „Atsargiai, baubai!“. (Kitą rimtą pasiūlymą pateikė vienas mano studentas. Bet pagalvojau, kad didelis krūvis teatre pakenks jaunųjų studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.) Vis dėlto tendencija tokia: „Ai, parašysiu, gal tiks, pinigėlių užsidirbsiu“ – taip ir matyti tarp eilučių. Siūlyti arba primityvūs miuziklai, arba vaikiškų pasakų „chaltūra“.

Įdomus buvo Kauno dramos teatro renginys „H.Ch.Anderseno metai teatre“: ar Anderseno šmėkla – jo pasakų perdirbiniai, inscenizacijos – nepersekiojo?

Anderseno motyvų kaip tik ir nebuvo.

Toks jaunų žmonių požiūris į kūrybą vaikams mane pribloškė. Jei tik kokia originali beprotiška idėja būtų buvusi, pasiūlymas būtų laimėjęs.

Tęsiant mintį apie teatro auksarankius (šviesos ir garso meistrus, butaforus, grimuotojus, scenos darbininkus…), be kurių neįsivaizduojama spektaklių estetinė kokybė, – ar nejaučiate jų stygiaus, motyvacijos kūrybiškai dirbti?

Yra keletas gerų vyresnės kartos profesionalų. Bet kai tik ateina vasara, jaunesni „technikai“ dingsta Airijoje, Ang­lijoje… Taip jie kasmet ir keičiasi. Neįmanoma per kokį mėnesį žmonių išmokyti darbo subtilybių. Bemaž katastrofa. Jokia švietimo įstaiga jų neruošia.

O pats teatras negali žmonėms prie algos pridurti kokį 100 litų?

Kas iš to 100 litų? Jie ten išvykę kelis kartus daugiau uždirba.

Štai rudenį Paryžiuje vaidinsime spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“. Aš klausiu rekvizitininko: „Ar lapkritį dirbsi?“ – „Greičiausiai ne, vasarą išvažiuosiu…“ Beje, sezoną pradėjome su 3 scenos darbininkais vietoje devynių. Čia iškyla valstybės politikos – žmonių emigracijos – reikalai. O „technikai“, kurie kiekvieną dieną „išleidžia“ spektaklį (keturios teatro salės, Girstučio kultūros ir sporto centras!), man svarbesni už „etatinius“, bet retai vaidinančius aktorius.

Jau senokai, dar vadovaujant Vladimirui Prudnikovui, Kultūros ministerijos prašėme padidinti mokos fondą, kuris ir leistų šiai darbuotojų kategorijai pakelti atlyginimus. Rezultatų jokių.

Ar po visos šios „buities matematikos“ dar lieka jėgų kūrybai?

Per savaitę – bemaž du susirinkimai, skirti teatro remonto reikalams. Jei per dvejus artimiausius metus remontas nebus baigtas…

O tokių „vilčių“ yra?

Yra, kad užsitęs… Tada nematau pras­mės (kad pastatas būtų gražus?) išbraukti tų metų iš savo gyvenimo. Šie reikalai suėda begalę laiko, energijos… Studentai taip pat daug dėmesio reikalauja, bet ką pasėsi, tą ir pjausi.

Ar nemanot, kad dėl ankstyvų publikos aplodismentų II kurso studentai įsivaizduos esą „žvaigždės“?

Šia liga susirgti jiems uždraudžiau. Gerai žinau jos simptomus – kol kas jie nepasireiškė. Smagu, kad jiems patinka dirbti. Jei jiems patinka kurti dabar, yra vilties, kad jie ir toliau dirbs dienom, naktim, savaitėm, mėnesiais, metais…

Ar nepretenduojate į jų „dvasinį gu­ru“?

Tokių žodžių nevartoju. Man neįdomu, kaip jie gyvena, su kuo ir panašiai. Asmeniniais jų gyvenimais nesidomiu. Man jie įdomūs tada, kai kuria. „Uždaro vienuolyno“ principas man nepriimtinas.

Įsikalbėjus atrodo, kad didelei nevilčiai pagrindo ir nėra – normalus gyvenimas…

Turbūt nėra… Tik liūdna, kai nenorom sau pasidarai tam tikras išvadas. Optimistiška tai, kad ateis nauja karta ir bus naujas teatras.

Ar neidealizuojate jaunųjų?

Neidealizuoju ir nesureikšminu: kartos turi keistis.

Kyla įspūdis, kad nūdienos teatre labiausiai paklausūs aktoriai, kaip spektaklių „statybinė medžiaga“, iki 35 metų…

Aktorių biografijos kartais keistai susiklosto. Būna, aktorius, nevaidinęs rimčiau kone 20 metų, staiga tampa reikalingas kiekviename spektaklyje. O pasitaiko, kad jaunas aktorius, atrodytų, sėkmingai pasirodęs keletą metų, užmirštamas…

Teatras vis dėlto – energija, jos apykaita tarp aktorių ir žiūrovų. Kodėl jauni aktoriai vertingi teatrui? Jie trykšta energija ir nori vaidinti. Gal kartais pro šalį, bet nori.

Naujienos