 |
| Aktorė Viviane De Muynck |
Aštuonerius metus ieškojusi naujų pjesių ir dramaturgų, šįmet Naujosios dramos akcija gręžiasi į aktorių. „Aktorius yra scena“ – taip galima pavadinti šių metų festivalio temą. Ji atspindi šiuolaikinio teatro ieškojimus, kuriuose aktorius yra teatrinio įvykio centras. Anot žymios vokiečių teatro teoretikės Erikos Fischer-Lichte, „teatras tampa paskutine vieta, kur žmonės gali viešai bendrauti“. Tokį bendravimą garantuoja tik dalyvaujantis gyvas aktorius, ir tik jo dėka teatras išlieka naujų technologijų ir elektroninių medijų amžiuje. Kokio aktoriaus tam reikia? Pirmiausia – kūrybingo ir aktyvaus, ne pataikaujančio publikai, bet atsiveriančio supančiam pasauliui. Aktoriaus amžius nesvarbus. Svarbi asmenybė, kuri egzistuoja akistatos su žiūrovu „rizikos zonoje“ ir padeda jam iš naujo atrasti teatrą.
Naujosios dramos akcija vis labiau primena kūrybinę platformą, kurioje ištisus metus pristatomos ir plėtojamos teatrinės idėjos. NDA’07 platformą įrėmins naujausi aukščiausius kriterijus atitinkančių ir tarptautinį pripažinimą pelniusių teatro grupių „Needcompany“ (Belgija) ir „Kretakor“ (Vengrija) darbai, besiremiantys išskirtine aktoriaus vieta šiuolaikiniame teatre.
Pirmoji lietuvių žiūrovų pažintis su „Needcompany“ ir jos vadovo Jano Lauwerso kūryba įvyko 2004 m., kai NDA pristatė originalų teatro, šokio ir muzikos spektaklį „Afekto vaizdai“. Šįmet pažintį pratęs naujausia „Needcompany“ premjera „Viskas yra tuštybė“, atskleidžianti kitą šio režisieriaus ir jo trupės kūrybinio veido ypatybę. Spektaklis „Viskas yra tuštybė“ sukurtas pagal vokiečių rašytojos Claire Goll (Clara Aichmann) memuarus, o jų autorę įkūnija „Needcompany“ žvaigždė ir viena iškiliausių šiuolaikinių flamandų teatro aktorių Viviane De Muynck. Claire Goll buvo daugelio XX a. pirmosios pusės literatūros ir meno garsenybių mūza, meilužė ar bičiulė. Per kupiną ieškojimų ilgą rašytojos gyvenimą didžiųjų XX a. neramumų kontekste Viviane De Muynck perteikia žmogaus ir epochos likimo temą. Po spektaklio premjeros 2006 m. Avinjone „Figaro“ rašė, kad „Viviane De Muynck tapo viena iš Avinjono festivalio karalienių. Kaip burtininkė ji ištrina laiko bei atstumų ribas ir suteikia Claire Goll naują gyvenimą, naują pavidalą. Tai aitru. Dažnai juokinga. Tai drasko širdį. Tai aukščiausio lygio teatras.“ Spektaklis „Viskas yra tuštybė“ bus rodomas gegužės 18 d. Nacionaliniame dramos teatre.
Būdama Vilniuje, Viviane De Muynck ves meistriškumo pamokas jauniems lietuvių, latvių ir suomių aktoriams, o pažintį su Jano Lauwerso ir „Needcompany“ kūryba vainikuos tarptautinis kolokviumas ir paskaita, kurią skaitys vienas garsiausių šiuolaikinio teatro teoretikų, knygos „Postdraminis teatras“ autorius vokietis Hansas-Thiesas Lehmannas.
„Needcompany“ pasirodymą ir diskusijas apie aktorių šiuolaikiniame teatre papildys lietuvių teatro spektakliai, kuriuose „aktorius yra scena“. Tai – spėjęs tarptautiniuose festivaliuose pabuvoti suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir aktorės Aldonos Bendoriūtės darbas „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, laužantis aktoriaus santykio su publika stereotipus. Ir Valentino Masalskio spektaklis „Aš, Fojerbachas“ – vienas ryškiausių pastarojo meto aktorinių iššūkių mūsų teatre.
 |
| Scena iš spektaklio „Viskas yra tuštybė“. Maarteno Vanden Abeele nuotraukos |
Pastaruoju metu lietuvių teatre atsirado keli originalūs spektakliai, kurių dramaturginiai scenarijai sukurti kolektyviniu principu. Gintaro Varno režisuotos „Žvaigždžių krušos“ tekstų bendraautoriais tapo jo kurso studentai kartu su jauna dramaturge Gabriele Labanauskaite. Spektaklis, kurtas remiantis realybės šou principais, yra kaip čia pat, prieš žiūrovų akis, gimstanti sceninė realybė, kurioje susipina iliuzorinis mūsų dienų tikrovės spindesys ir skurdas. Kitoks atpažįstamumo efektas veikia naujame, taip pat kolektyvinės kūrybos „cezario grupės“ spektaklyje „Lietuvos diena“. Spektaklio scenarijaus autoriumi tapęs jo režisierius Cezaris Graužinis kartu su savo aktorių grupe virtualiai čia ir dabar keliauja po lietuviškos savimonės užkaborius ir revizuoja tautinio identiteto stereotipus. Abu šie spektakliai – kaip gaivaus vėjo gūsiai šiandieniame lietuvių teatre.
Vis dėlto NDA neapsieis be dramaturgo vardo. Šįmet festivalis pristatys iškiliausią pastarojo meto škotų dramaturgą Davidą Harroverį ir jo naują pjesę „Juodvarnis“, pelniusią 2007 m. Laurience’o Olivier apdovanojimą už geriausią naują dramos kūrinį. Pastaraisiais metais „Juodvarnis“ pastatytas ne tik daugelyje Europos teatrų scenų, bet taip pat ir Niujorko off Brodvėjuje. NDA kartu su Britų taryba inicijuoja šios pjesės pastatymą Lietuvoje – spektaklį režisuoja Jonas Vaitkus, o vaidmenis kuria ryškūs skirtingų kartų aktoriai Vladas Bagdonas ir Aldona Vilutytė. Naudodamas lakoniškai aštrią dramaturginę formą, Harroveris analizuoja kontroversišką pedofilijos problemą, pateikdamas netikėtą ir sukrečiančią jos versiją. Greta pjesės „Juodvarnis“ eskizo, NDA bus parodyta Haroverrį išgarsinusios jo debiutinės pjesės „Peiliai vištose“ pastatymo, kurį režisavo vienas įdomiausių šiuolaikinių jaunų latvių režisierių Gatis Smitas, kinematografinė versija.
NDA’07 kulminacijos teks palaukti iki rudens. Spalio pabaigoje bus galima pamatyti „Juodvarnio“ premjerą ir šių metų „Teatro idėjų platformą“ vainikuosiančius du įsimintinus užsienio spektaklius. Vienas įdomiausių naujojo rusų teatro kūrėjų Ivanas Vyrypajevas, lietuvių publikai pažįstamas iš „Sirenose“ rodyto spektaklio „Deguonis“, į Vilnių atvyks su nauja premjera „Ijul“ („Liepa“), pasirodžiusia pernai Maskvos teatre „Praktika“. Šis spektaklis – tai sukrečiantis recidyvisto monologas, o jį vaidina garsi Piotro Fomenkos teatro aktorė Polina Agurejeva. Paradoksalus teksto ir aktorės kontrastas padeda perteikti šiuolaikinę tragediją, kurioje susijungia Dostojevskio „dvasios tamsybės“ ir šiurpi mūsų dienų kriminalinės kronikos kasdienybė. Kartu tai istorija apie viską pasiglemžiančią ir naikinančią meilę… Taip pat bus parodytas I. Vyrypajevo kinematografinis pilnametražis debiutinis filmas „Euforija“, 2006 m. pelnęs Venecijos kino festivalio Leoncino D’Oro apdovanojimą ir Varšuvos tarptautinio kino festivalio Didįjį prizą.
Antrasis spektaklis – tai jau ne kartą Vilniuje viešėjusios vengrų grupės „Kretakor“ naujausias darbas „hamlet ws“. Šią „Hamleto“ versiją galima vadinti vienu originaliausių chrestomatinės Williamo Shakespeare’o pjesės pastatymu. Remdamasis Shakespeare’o teatrinėmis idėjomis ir tuo, kad pagrindinėse „Hamleto“ scenose veikia ne daugiau kaip trys personažai, režisierius Arpadas Schillingas visus vaidmenis patikėjo trims aktoriams vyrams. Schillingas pasitelkia tą patį metodą, kurį jis naudojo statydamas „Žuvėdrą“ – atsisako daugelio įprastinių teatro priemonių: čia nėra scenografijos ir kostiumų, jokių šviesų efektų ir rekvizito, kurie padėtų aktoriams sukurti iliuziją. Viskas, kuo aktoriai gali pasikliauti, tai jų kūnas, balsas ir tekstas. Specialiai spektakliui sukurtame scenarijuje naudojami labai skirtingų autorių Goethe’s, Buchnerio, Čechovo, Williamo Blake’o ir Ginsbergo, Eminemo tekstai. Anot prancūzų „Liberation“, spektaklis „dovanoja išskirtinę ir galingą teatro patirtį ir dar kartą primena, kad Schillingas ir „Kretakor“ teatras iš Budapešto yra pačiame šiandienės Europos smaigalyje“. Originalus ir pats „hamleto ws“ rodymas: Vengrijoje jis vaidinamas mokyklose, kolegijose ir universitetuose, siekiant ugdyti naują publiką bei tyrinėti teatro vietą skirtingose bendruomenėse. Spektaklio pristatymui Vilniuje tinkamos vietos dar ieškoma, bet jau dabar aišku, kad nuo jo prasidės pasiruošimas specialiam „Kretakor“ ir lietuvių aktorių bendram projektui, kurį planuojama įgyvendinti Vilniaus – Europos kultūros sostinės ’09 programoje.
A. L.
