Geras Kauno žiūrovas!

2007 03 14 Nemunas, 2007 03 01

aA

Rimantas Štaras. Vlado Babarsko nuotrauka
Pasimatymas prie fontano

„Nemunas“ į pasimatymą prie fontano pakvietė Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiąjį administratorių Rimantą Štaras.

„Nemunas“:

– Klasikinis posakis, kad teatras prasideda nuo rūbinės, ne visai tikslus. Greitai bus trisdešimt metų, kai įžengę pro duris dažnai pirmiausia sutinkame jus: elegantiškai pasitempusį, mandagiai rūpestingą, visą laiką skubantį ir visur suspėjantį. Ką pasakytumėte apie mus, žiūrovus?

Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiasis administratorius Rimantas Štaras:

– Kadaise tekdavo gintis nuo teatro mylėtojų, jie vos ne per jėgą veržėsi į režisierių Jono Jurašo, Jono Vaitkaus spektaklius. Atgimimo pradžioje žmonėms pasidarė įdomesni mitingai, politiniai įvykiai, šiuo metu vis daugiau žiūrovų sugrįžta arba naujai atranda Melpomenės namus. Tikriausiai ne paskutinėje vietoje ir taikomos nuolaidos: ribotas bilietų skaičius moksleiviams, studentams, pensininkams parduodamas mokant pusę kainos, neįgaliuosius, jeigu yra vietų, kartais įleidžiame ir veltui. Perkantiesiems bilietus likus daugiau kaip 14 dienų iki spektaklio, taikome 20 proc. nuolaidą, 10 proc. – kai prie kasos ateinate prieš savaitę. Nenusivilsite turėdami „Laisvalaikio“, „Ūkio banko“ korteles, susibūrę su draugais po dešimt ar į didesnius būrelius.

Sudėtingą režisieriaus Gintaro Varno pastatymą „Nusikaltimas ir bausmė“ pamėgo jaunimas, jiems patinka ir „Švyturys“, o „Žvaigždžių kruša“ į teatrą atviliojo naujų, nematytų žiūrovų. Ir paauglių, ir vyresniųjų, ieškančių neįprastesnių, neeilinių teatro reiškinių. Atpažįstu, ateina ir lankantieji Andželikos Cholinos, Oskaro Koršunovo spektaklius. G. Varno pastatymai sudėtingi, tačiau, pavyzdžiui, „Nekalti“, vaidinami pilnose salėse. Mūsų teatras žiūrovams nepataikauja, nors retsykiais tenka atsižvelgti į jų reikmes – repertuare trūksta komedijų, komercinių pastatymų, pasakų, pjesių vaikams, paaugliams. Nors, kaip sakoma, lazda turi du galus: „Antoškos kartoškos“, nesvarbu kuriame Lietuvos mieste būtų rodomos, salę pralinksmina, tačiau iš tikro juk slystama paviršiukais... Įdomus spektaklis vaikams – „Anderseno gatvė“, „Kiauliaganys“ kažkodėl negano, „Merė Popins“ – techniškai sudėtingas pastatymas, laukiame, kol baigsis didžiosios scenos rekonstrukcija. Rekonstrukcija, beje, trikdo ir žiūrovus, jie sunkokai orientuojasi teatre, kartais pasiklysta tarp salių. Dėl scenų stygiaus vaidiname ir „Girstučio“ kultūros centre. Sudarydami repertuarą turime galvoti ne tik apie sales, bet ir apie aktorių užimtumą, ne vienas jų dirba pagal sutartis, gyvena kituose miestuose.

Mūsų spektakliai patinka kuo įvairiausių profesijų žmonėms. Ateina daug mokytojų. Žinau, pastebiu, kai kurie žiūrovai tą patį pastatymą aplanko 8-10 kartų. Anksčiau pakvietimus dažniausiai atsinešdavo prekybininkai, dabar rečiau bilietus perka medikai... Pradėję aktyviau kūrybiškai bendradarbiauti su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru, draugiškai lankomės vieni pas kitus, aktyvūs mūsų spektaklių žiūrovai – miesto Lėlių ir Kamerinio teatrų žmonės. Kiti kauniečiai menininkai, kad ir rašytojai, dailininkai, galėtų užsukti ir dažniau, nebūtinai į peržiūras, kada jos būna.

O žiūrovas... Geras Kauno žiūrovas! Tiesa, eidamas į teatrą puošiasi vis mažiau, tik moterys per Naujųjų metų ar Valentino dienas išsidabina, prisikvėpina. Sudrausminti tenka nebent moksleivius, kurie per spektaklį pradeda siuntinėti SMS, žaisti mobiliaisiais, trukdyti kitiems. Mes galime tik paprašyti elgtis kultūringai, ryšį blokuojančios sistemos Lietuvos teatrams kolei kas per brangios.

Naujienos