Aušra Pilaitienė
 |
| Nlė Savičenko – Ponia Terbuš „Paleistuvyje”. Valentino Klimo nuotrauka |
Lietuvos kino žiūrovai netrukus pažins Nelės Savičenko psichologę Ritą, įtaigiai sukurtą Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“. Šios lietuvišku bestseleriu jau vadinamos juostos pagal Jurgos Ivanauskaitės romanus premjera – jau po savaitės.
Nuo šiandien Klaipėdos dramos teatro artistė N.Savičenko drauge su savo trupe vaidins Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Čia bus parodyti 3 spektakliai: nuotaikingas teatrinis blefas „Ožys“ pagal Moliere´o „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras“ (rež. Aidas Giniotis), didžiausia sezono intriga – prancūzų dramaturgo Erico Emmanuelio Schmitto komedija „Paleistuvis“ (rež. Povilas Gaidys) ir kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesė „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė).
N.Savičenko vaidina „Paleistuvyje“ ir „Viskas apie moteris“. Pastarieji metai šiai aktorei – ypač sėkmingi: įsimintini vaidmenys ne tik teatre, bet ir kine.
* * *
– Kine sukūrėte per dvidešimt vaidmenų. Didžiuosiuose ekranuose vėl pasirodysite po ilgokos pertraukos.
– Prieš keletą metų aš vaidinau geto gydytojos epizodus Audriaus Juzėno filme „Vilniaus getas“. Kažin ar mano vaidmenį kas pastebėjo, bet man buvo malonu vėl atsidurti filmavimo aikštelėje.
Man patinka kinas, tas nepakartojamas šurmulys, visiška koncentracija tai vienai akimirkai. Slenka valandos, staiga – tavo scena. Keista būsena, bet ji mane traukia.
– „Nuodėmės užkalbėjimo“ premjera tiktai vasario 28-ąją, tačiau jau girdėti gerų atsiliepimų apie jūsų sukurtą Ritą.
 |
| Rita „Nuodėmės užkalbėjime”. Uljanos Kim studijos archyvas |
– Kai mane patvirtino, perskaičiau visus J. Ivanauskaitės romanus, pagal kuriuos sukurtas filmas – „Ragana ir lietus“, „Placebas“, „Sapnų nublokšti“. Mano vaidmuo – A. Puipos idėja. Šiame romane Ritai skirta nedaug vietos.
Rita – psichologė, paskendusi gyvenimo rutinoje. Ji dėlioja kitų žmonių jausmus ir poelgius, juos aiškina, komentuoja, bet kai pati pakliūva į panašias situacijas, pasirodo, savo gyvenime visiškai nesusigaudo, nepajėgia susitvarkyti su savimi.
Ir seniau dalyvavau A.Puipos filmų bandymuose, bet vienas už kito neužkibdavome. Buvo gera dirbti – jis labai tiki aktoriumi, nepajutau režisūrinio diktato, kuris užmuša bet kokią kūrybinę iniciatyvą. Režisierius pernelyg nesibrovė į filmo moterų – vyrų pažemintų ir maištaujančių – gyvenimą (pagrindinį Vikos vaidmenį sukūrė Rasa Samuolytė), o, rodos, kartais ėjo paskui mus.
Buvo malonu, kai į filmavimo aikštelę jau sunkiai sirgdama atvažiuodavo Jurga – tokia šilta, šviesi, gyva, juokaujanti. Bendraujant su ja manyje įvyko kažkoks perversmas, įgavau daugiau jėgų.
 |
| Zilkė „Šaltame vaike”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
– Teatro žinovai teigia, kad jūs ypač atsiskleidėte vaidindama Zilkę vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo „Šaltame vaike“. Už šį vaidmenį pelnėte Auksinį scenos kryžių. Dauguma ankstesnių vaidmenų – geros mergaitės ir moterys, kurias įtikinamai suvaidinti taip pat nėra lengva.
– Kai patiki režisieriumi, gali daug nuveikti, pabėgti nuo savęs, o kai pabėgi, aišku, atsiskleidi – gali fantazuoti. Viskas, ko reikia aktoriui, – maksimalus tikėjimas režisieriumi. Tada daug dalykų įvyksta labai paprastai.
– Dabar vėl dirbate su O. Koršunovu jo statomame spektaklyje – Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“.
– Kuriu uošvės vaidmenį. Toji moteris, kaip ir dauguma motinų, yra nepatenkinta žentu. Kol vyksta repeticijos, nemėgstu kalbėti apie spektaklį. Dirbti su O. Koršunovu – malonumas. Džiaugiuosi, stebiuosi jo kantrybe ir tolerancija. Jis visąlaik „pasikrovęs“.
– D. Tamulevičiūtės režisuotas spektaklis „Viskas apie moteris“ pelnė tarptautinio teatrų festivalio Albanijoje „Skampa ´05“ pagrindinį prizą, jau keletą metų vaidinamas pilnose salėse.
– Režisierė stengėsi, kad kiekvienas spektaklis būtų gyvas, nesikartotų, kad kiekvienąkart atsirastų kas nors nauja. Jo sėkmė, manau, priklauso ir nuo aktorių – Valentina Leonavičiūtė ir Regina Šaltenytė neįsivaizduoja savo buvimo scenoje be improvizacijos. Kartais net pati nežinau, ką kuri iškrės, laukiu staigmenos ir pati ruošiu. Tai azartas. Be to, kiekviena kuriame po penkis skirtingus personažus. Žiūrovams nenuobodu.
– Dar nepradėjus rodyti „Paleistuvio“, į kelis spektaklius buvo išpirkti visi bilietai. Šis spektaklis buvo pasirinktas ir atsisveikinti su griūvančiu teatro pastatu prieš rekonstrukciją.
– Įdomi pjesė, įdomios situacijos ir charakteriai, mūsų su Vytautu Anužiu personažai įgauna vis naujų spalvų. Žiūrovai gyvai reaguoja į veiksmą – gal imponuoja netikėtos, gal pažįstamos situacijos. Mums ploja ir vaidinimo metu, kartais tenka veiksmą pristabdyti.
Po paskutinio spektaklio prieš teatro uždarymą žmonių reakcija buvo nuostabi. Su Vytu laviravome tarp džiaugsmo ir verksmo. Bet juk mes niekur neišnykstame. Dirbsime toliau, išblaškyti po kelias miesto scenas.
Prieš porą dešimtmečių, kai buvo statomas senojo teatro priestatas, tai jau patyrėme. Ir atlaikėme. Raminame save, kad teatras – ne pastatas, teatras – žmogus, idėja, jos įgyvendinimas.
