Julija Skuratova ir jos teatras. 2

2007 02 19 Literatūra ir menas, 2007 02 16

aA

Su dailininke Julija Skuratova kalbasi teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Pabaiga. Pradžią skaitykite čia.

Po vienerių metų…

„Siuvėjo pasaka“
Mūsų pokalbis nutrūko prieš metus. Po to Tavo gyvenime įvyko daug visokių įvykių, smalsu sužinoti, ką tą laiką veikei, kur keliavai, ką patyrei? Kiek žinau, buvai ne tik Lenkijos teatruose, bet ir toliau. Ir ar tai buvo vien lėlių teatrai?

Taip, vien lėlių. Po spektaklio Poznanės teatre buvau pakviesta į Slovakiją, kur dirbau drauge su jauna lenkų lėlių režisiere Ewa Piotrowska; šiuo metu ji yra Žešuvo lėlių teatro meno vadovė. Slovakai ją pastebėjo viename teatro festivalyje, o paskui pasikvietė. Aš su ja susipažinau stažuodamasi Balstogėj, ir mes panorom dirbti kartu… Slovakijos miestelio Košicės lėlių teatre „Babkove divadlo“, yra įrengtos dvi scenos – jaunimui ir vaikams. Ten dirbti buvo labai malonu. Puikūs meistrai cechuose viską darė tiksliai ir su meile.

Kokį veikalą ten statėt?

Mes kūrėm spektaklį anglų vaikų rašytojos Beatrix Potters pasakų motyvais – „Siuvėjo pasaką“ – apie siuvėją, kuris siuvo drabužius turtingiems žmonėms, o kai likdavo atraižėlių nuo balinių suknelių ar frakų, iš jų jis sukurpdavo drabužėlius savo draugėms – pelytėms, gyvenančioms jo name. Bet štai prieš Kalėdas siuvėjas suserga, nespėja atlikti užsakymų, labai dėl to kremtasi. Čia, kaip ir turi būti pasakoje, jam pagelbsti jo globotos pelytės… Ta angliško stiliaus pasaka yra smagi: mat ir aš drabužėlius savo lėlytėms dažnai siuvu iš pažįstamos siuvėjos atraižų, taigi ir mano lėlės – kaip tos pelytės… Sumaniau, kad veiksmas vyks senose komodose, kurių kojos – iš ričių, o stalčiukai pelytėms tapo kambariais; buvo juokinga, kai pelytės tarsi valgomajame įsikurdavo už stiklinių bufetėlio durelių ir gerdavo arbatą iš porcelianinio servizo… Beatrix Potter buvo vieniša, jos namuose buvo apstu įvairių žvėrelių, kuriuos stebėdama ji ir sugalvodavo pasakų siužetus. Todėl ir mūsų spektaklyje žvėreliai buvo aprengti kaip žmonės, o ir gyveno panašiai… Paskui Ewa pakvietė mane ir mūsų režisierių Rimą Driežį į savo teatrą Žešuve ir pasiūlė patiems rinktis veikalą. Mes nutarėm statyti Vytautės Žilinskaitės „Berniuką iš albumo“.

Labai džiaugiuosi, kad pasirinkot lietuvišką veikalą, kad ne tik žmonės, bet ir veikalai peržengia sienas. Tai reiškia, kad geros senos pjesės nesensta?

Oi, ne! Man Žilinskaitės pasakos labai patinka – meistriškai parašytos ir prasmingos. Įdomu buvo dirbti su Rimu, įdomios buvo ir Ewos pastabos (retas atvejis, kai teatro meno vadovas apsilanko kito režisieriaus repeticijose), nes ji mokydamasi įgijo profesionalių įgūdžių; mat Balstogėje dirbo, tebedirba ar lankosi puikūs pedagogai, lėlių teatro istorikai, teoretikai – Henrikas Jurkowskis, Marekas Waszkelis ir kiti…

Atrodo, kad Balstogės teatro mokykla – tikra lėlininkų sodininkystė, kur kiekvienas daigas puoselėjamas. Juk ir Tu ten pabuvojusi daug išmokai ir, kas šiuo atveju svarbu, užmezgei naujų pažinčių – tarsi vartai į pasaulį prasivėrė… Beje, būtent tokio rimto parengimo stinga Lietuvos lėlininkams. Štai ir dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiamam lėlininkų kursui kol kas nedėsto nė vienas profesionalas lėlininkas…

Julijos Skuratovos eskizas spektakliui „Muzikinė dėžutė“
Mūsų spektaklis Žešuve – „Berniukas iš albumo“ – man svarbus įvairiais požiūriais: pažintis su nauju kolektyvu, naujos formos paieškos. Šįkart mane inspiravo vokiečio Hunderwasserio tapyba – jam būdingas toks žaismingas, lyg vaikiškas piešinys… Mes darėm plokščias lėles, kurios spektaklio metu galėjo būt išardomos, judėti, „vaidinti“ galėjo net atskiros jų dalys. Vaikams tikra atrakcija tapo lėlės figūros surinkimas, kai, pavyzdžiui, kojos atsiduria rankų vietoje… Linksma žaisti buvo ir aktoriams. Beje, spektaklis apie tai ir buvo, kad suaugę žmonės pamiršta savo vaikystę, žaidimus ir praranda ryšį su savo vaikais.

Kai ką panašaus, atrodo, yra daręs Vitalijus Mazūras su Aurelija Ragauskaite, statydami Violetos Palčinskaitės „Pienės pūko miestą“ Miro tapybos dvasia; ten lėlės irgi buvo plokščios, spalvingos… Lietuvoje tai buvo netikėta žiūrovams. O kaip Jūsų spektaklį vertino publika?

Kiek žinau, ir šis spektaklis tapo festivalinis. Savo scenoje publika jį retokai matys… Visuomet įdomi vaikų reakcija. Vaikai ilgai apžiūrinėjo lėles ir mokytojams sakė, kad tik duokit medžiagos – ir jie tuoj patys padarys tokį teatrą. O Slovakijoj po savo spektaklio irgi išgirdom įdomų vaikų komentarą, jie klausė: „Kada dar rodys šitą kiną?“, „Ar galėčiau nusipirkti lėles?“

O, tai svarūs ir šiuolaikiški komplimentai. O kodėl „kiną“?

Matyt, pripratę prie daugiaserijinių TV filmų… Laukia antros serijos…

Praėjusį pavasarį su vengrų režisiere Kata Csato Vilniaus „Lėlėje“ pastatėt „Senelės pasaką“…

…o vėliau sumanymą perkėlėm į Vengrijos lėlių teatrą, į „Budapest babszinhaz“. Pjesę parašė pati režisierė, prisimindama savo senelės istoriją. Spektaklis yra beveik be žodžių, todėl labai svarbi yra lėlių animacija, kiekvienas lėlės judesys. Suprantama, kad, kitiems aktoriams vaidinant, spektaklis tapo kitoks. Tiesa, jautėmės tenai kiek kitaip nei jaukiose Vilniaus „Lėlės“ erdvėse. Įsivaizduokit, mūsų miniatiūrinį teatriuką, kuriame didžiausia lėlė – maždaug trisdešimties centimetrų aukščio, patekusį į didžiulį Obrazcovo teatro tipo lėlių „fabriką“. Jame įrengtos kelios žiūrovų salės, nesibaigiantys dirbtuvių labirintai, kur įprasta gaminti dideles, iš tolo matomas lėles. Kai atėjau su savo pasiūlymu, visi nustebo. Įsivaizduokit, aš meistrų prašau penkiolikos centimetrų lėlytei pragręžti skylutes akims! Buvo baisu ir juokinga, kai meistras griebėsi galingo grąžto, didesnio už lėlės galvą. Ir tuoj pat pametė akims paruoštą karoliuką…

O kaip su lėlėmis jautėsi aktoriai? Juk jiems tai irgi turėjo būti netikėta?

Aktoriai lėlytes pamilo. Viena iš karto paklausė, ar galėtų savąją namo pasiimti. Pirmą kartą mačiau, kaip aktorė repetuodama pabučiavo savo lėlę…

Sakei, kad vyksi į premjerą sausio 19-ąją…

Premjera praėjo sėkmingai, o dabar abu teatrai – „Lėlė“ ir „Budapest babszinhaz“ – sumanė apsikeisti „Senelės pasakomis“. Tai ir bus kultūros mainai.

Poznanės animacijos teatre su lenkų režisierium Januszu Ryliu-Krystianowskiu pastatėm „Muzikinę dėžutę“ – Vladimiro Odojevskio „Miestelio tabakinėje“ motyvais parašytą Nijolės Indriūnaitės pjesę. Vilniuje šį spektaklį statėm su Rimu Driežiu; po gastrolių Poznanėje lenkai panoro „Muzikinę dėžutę“ turėti savo repertuare… Negalėjau atsisakyti savo lėlių, kurios inspiravo Indriūnaitės pjesės sumanymą, bet kito režisieriaus ir aktorių rankose jos įgijo kitą „kvapą“. Kitokia – koliažinė – dekoracija, kitokie „retro“ kostiumai aktoriams, ir vietoj trijų aktorių ten vaidino net septyni. Atsirado daug muzikos, ir spektaklis tapo panašus į miuziklą – linksmas, gero ritmo, kas visuomet patinka publikai; pasikeitė nuotaika – dingo mūsiškio spektaklio lyrizmas, nostalgija.

Kelintą kartą, Julija, girdžiu minint žodį „dekoracija“. Lėlių teatre man dekoracija visuomet nuslysta kažkur į dešimtą vietą, apie ją lyg ir negalvoji, o kartais (gerame spektaklyje) – jos lyg ir nematai. O kaip pačiai, rengiantis spektakliui, būna? Apie ką anksčiau pradedi galvoti – apie lėles ar apie dekoraciją? Suprantu, kad tai kvailas klausimas, vis dėlto…

„Muzikinė dėžutė“ Poznanės animacijos teatre. Nuotraukos iš J.Skuratovos asmeninio archyvo
Įvairiai būna. Pavyzdžiui, kai „Lėlėje“ pradėjau statyti „Muzikinę dėžutę“, ilgai galvojau, kur, kokioje erdvėje vyks veiksmas… ir galiausiai sumaniau lėles, važinėjančias ant ratukų. Taigi pačios lėlės ir tapo dekoracija…

…judančia, sukuriančia vis naujas mizanscenas dekoracija, kas lėlių teatrui, man regis, puikiai tinka...

Beje, nuo erdvės ir pradedu galvoti apie spektaklio vaizdą, koncepciją. O „Senelės pasakoje“ būtinai reikėjo konstrukcijos, kuri iš dalies dengtų aktorius. Ta konstrukcija galbūt ir nulėmė lėlių apimtis ir jų valdymo techniką.

Čia svarbu ir atmosfera, emocinis fonas; iš tikrųjų tikra konstruktyvi „dekoracija“ buvo ir Jūsų „Juodojoje vištoje“, bet ta dekoracija visą laiką kito, keitė teatro pobūdį (tarpais tai buvo šešėlių teatras, tarpais – teatras už širmos), ji alsavo kartu su personažų-lėlių gyvenimu.

Man, Jule, labai džiugu, kad peržengei Lietuvos ribas, tapai žinomu žmogum užsienyje. Bet, kita vertus, gaila, kad mažoka Tavo spektaklių Lietuvoje. Norėtųsi, kad ir čia Tavo originali kūryba veiktų mūsų teatrą. Nors esi laisvas žmogus, nepriklausai nė vienam teatrui… Tokia laisvė – nuostabus dalykas. Kai esi laisvas – kyla daug gerų idėjų… O ar norėtum turėti savo teatrą, kuriame jaustumeis kaip namie?

Taip, esu laisvas žmogus ir tarsi galėčiau rinktis. Kol kas mano rašomasis stalas yra man ir teatras, ir namai. Čia kurdama eskizus ir jaučiuosi laisva.

O ką norėtumei daryti Lietuvoje? Ar vėl atradai sau ką nors įdomaus? Pastebėjau, kad pati renkiesi repertuarą, ateini į teatrą su savo pasiūlymu, ir telieka gauti idėjai pritariantį režisierių. Ar nebūtų ateityje įdomu pasidairyti po senąjį lėlių teatro repertuarą?

(Julija purto galvą.) Neįdomu?

Ne. Man įdomu žiūrėti į ateitį.

Bet aš turiu galvoje ne pasenusį, nusenusį, o klasikinį repertuarą – panaudoti ką nors iš commedia dell’arte repertuaro, atgaivinti kokią nors pastoralę ar farsą. Tokie vaidinimai, įvilkti į šiuolaikinį rūbą, su įdomiu komentaru galėtų suteikti ne tik estetinį malonumą, bet ir šviestų publiką, supažindindami ją su lėlių teatro proistore, su tam tikra pas mus nematyta stilistika. Tai turėtų būti įdomu ir aktoriams… Ir, beje, įtikintų žiūrovus, kad lėlių teatras skirtas anaiptol ne vien vaikams.

Aš taip pat manau, kad lėlių galimybės dar ne visos panaudotos. Kartais lėlės papildo ir praturtina dramos ir muzikinio teatro spektaklius. Pagaliau lėlių teatras nėra tik teatras vaikams, norėtųsi kurti spektaklius su lėlėmis suaugusiems. Ir man atrodo, kad būtų įdomu jungti lėles su kitais menais, išryškinti jų universalumą.

Bet tada iškyla repertuaro, meninės kokybės klausimai, o jie susiję su režisūra, kaip profesija. Pastaraisiais metais visose kūrybos srityse vyksta menų „kryžminimosi“ procesai. Būtų įdomu ieškoti galimybių lėlei reikštis kitose, naujose plotmėse.

Tačiau man gaila, kad mūsų žiūrovai yra tarsi nuskriausti. Tiesa, jie matė įdomų ir drąsų anuomet Vitalijaus Mazūro teatrą, kuriame daugiausia dėmesio buvo skiriama lietuvių dramaturgijai, net ne dramaturgijai, o lietuviškai temai, kas sovietmečiu buvo labai svarbu. Bet žiūrovai neįsivaizduoja daugybės kitokių lėlių teatro variantų, jo nueito kelio, jo galimybių. Mes neturėjom gatvės, aikščių lėlių teatro. Va Rimas Driežis pabandė tai padaryti kelis kartus – ir patraukė žiūrovus net šaltuoju Kalėdų švenčių metu. O juk galima išbandyti ir kitas formas, leidžiančias suvokti, iš kur atėjo lėlių teatras…

Tačiau, kai ieškai naujų lėlių teatro formų, tu vis vien turi galvoje ar pasąmonėje tą jo praeitį, tradiciją. Juk visa tai esi skaitęs, domėjęsis…

Na, ne kiekvienas… Tai tik Tu, Jule, čia tokia studijuojanti, besigilinanti… O daugelis pradeda nuo tos vietos, kur pats stovi…

O gal ir tai gali būti įdomu ir net dar geriau?!

Na ką gi, linkiu Tau naujų sumanymų ir galimybių juos įgyvendinti Lietuvoje ir visur, kur esi laukiama.

Naujienos