Judesiu galiu pasakyti daugiau nei žodžiais

Saulė Pinkevičienė 2007 01 26 Alytaus naujienos, 2007 01 26

aA

Petras Lisauskas. Nuotrauka iš „Alytaus naujienų" archyvo
Tuo neabejoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso studentas Petras Lisauskas, kurio debiutinis šokio spektaklis „Sankryža” (sukurtas su bendramoksliu Tautvilu Gurevičiumi) vasario 3 dieną bus parodytas Alytuje. Alytiškis P.Lisauskas jau yra sukūręs ne vieną vaidmenį įvairiuose teatruose: šoko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spektaklyje „Ugnis ir tikėjimas“ (rež. Jonas Vaitkus, chor. Aira Naginevičiūtė), Giacomo Puccini operoje „Madama Butterfly“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre (rež. Anthony Minghella, chor. Carolyn Choa) ir kt. Pokalbis su jaunu kūrėju - ne tik apie kūrybą, ieškojimus ir šiuolaikinius šokius.

Nebijo grįžti į sankryžą

- Su kokiomis mintimis palydi spektaklį į gimtąjį miestą?

- Su didele atsakomybe ir tam tikru palengvėjimu, juk pažiūrėti pirmojo darbo ateis draugai ir giminės, pažįstami, taigi publika tam tikra prasme bus palankesnė. Juolab kad ir spektaklis subrendo - jo premjera parodyta 2005 metais, per tą laiką „Sankryža” apkeliavo didžiųjų miestų scenas, festivalius, vasarą jį numatyta rodyti Rusijoje. Man pasirodė, kad atėjo metas darbą pristatyti ir Alytuje, taigi dėjau visas pastangas, kad tai įvyktų.

- Drauge su bendrakursiu Tautvilu Gurevičiumi sukurtas projektas „Sankryža“, kuriame pats atlieki ir pagrindinį vaidmenį, - tai šokio spektaklis, gvildenantis asmenybės laisvės ir pasirinkimo temą. Kiek ji aktuali tau?

- Kaip ir kiekvienam, ne tik jaunam žmogui. Sakoma, kad pirmajam darbui ruošiesi nuo pat gimimo, taigi kurdamas spektaklį rėmiausi savo patirtimi, ieškojimais - nebijau grįžti į sankryžą ir pradėti iš naujo, jeigu nesiseka rasti savęs.

Nuo mokyklos suolo buvau kryptingai orientuojamas studijuoti architektūrą, dvejus metus mokiausi Vilniaus Gedimino technikos universitete. Negalėčiau pasakyti, kad ši specialybė man nepatiko, bet jaučiau - kažkas ne taip... Iki šiol sau dėkoju už drąsų žingsnį, pakeitusį mano gyvenimą. Tai nebuvo lengva, jaučiau šiokį tokį visuomenės spaudimą, specialybė juk prestižinė. Ir pokalbį su tėte atsimenu... (Šypsosi) Bet studijos nenuėjo veltui: liko erdvinis, spalvinis mąstymas, kurį sėkmingai panaudoju scenoje.

O metęs architektūros studijas kurį laiką dirbau ir barmenu, ir valytoju, kol vieną dieną sau pasakiau, kad galiu daugiau. Stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatrinio meistriškumo specialybę, o patekau į eksperimentinį kursą, kuriame buvo sujungtos dvi programos - aktoriai (brūkšnelis) šiuolaikinis šokis. Kursui vadovauja Aira Naginevičiūtė.

Į sceną ateina ieškantieji

- Eksperimentinė specialybė - privalumas ar tam tikra rizika?

- Ištisus pusantrų metų neturėjau žalio supratimo, ką čia darau, neišlavintas kūnas rėkė (skauda!)... o paskui atėjo momentas, kai supratau: judesiu galiu pasakyti daugiau nei žodžiais.

O dėl eksperimentinio kurso... Kai šoka aktoriai, pretenzijas pareiškia šokėjai, ir atvirkščiai, taigi mūsų, aktorių (brūkšnelis) šokėjų, profesinis kelias neatrodo lengvas. Tačiau bent jau mano atveju treji akademijoje praleisti metai buvo tikrai reikšmingi, jie pakeitė kūną, mąstymą, gyvenseną.

- Kodėl vis dėlto patraukė scena? Galbūt tai - iš šeimos, juk režisūrą baigė ir sesuo Dovilė?

- Nežinau. Bent jau šiuo metu Dovilė iškeitė sceną į žurnalistiką, dirba 5 kanale. Tėtė Petras Lisauskas pats baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą, man linkėjo įgyti architekto profesiją.

Sakoma, kad „sveikas” žmogus į aktorinį nestoja, - toks juodasis humoras... O jei rimtai, tai į sceną ateina ieškantieji. Viename projekte užduodi klausimus, kitame ieškai atsakymų drauge su žiūrovu, jei pasiseka, ir jį „užkabini”.

Šiuolaikiniai šokiai - tamsus miškas?

Scena iš spektaklio „Sankryža". Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
- Lietuvoje gajus stereotipas, esą šiuolaikiniai šokiai - tai kažkas sudėtingo ir nuobodaus, o jiems žiūrėti reikia specialaus pasirengimo. Kodėl?

- Jei nepatiko vienas filmas, nepuolame koneveikti viso kinematografo, jei nepatiko spektaklis - neatsižadame teatro, o štai jei šiuolaikinių šokių projektas pasirodė neįdomus, kažkodėl daugelis „nurašo” žanrą plačiąja prasme.

Garsus britų choreografas seminare mums uždavė klausimą: kodėl verbali teatro forma populiaresnė nei judesio? Jo manymu, žodžiai nuveda tikslesnes gaires, bet žiūrėdamas šokį žiūrovas gali papasakoti savo istoriją.

Pagaliau kas yra teatras? Dramaturgas, kuris parašė pjesę, gal režisierius, kuris pamatė savąją viziją, ar aktorius, kuris perskaitė medžiagą ir ją interpretuoja savaip, o gal žiūrovas, kuris ateina ir pamato savo istoriją? Ši pynė, ko gero, ir yra teatras.

- O kaip apibrėžtum šiuolaikinius šokius?

- Palyginčiau su… automobiliais.

Klasikiniai šokiai mažai keičiasi, simbolizuoja prabangą kaip limuzinai ar rolsroisai, pramoginiai šokiai - tai „tiuninginės” mašinos, o šiuolaikiniai - tam tikras eksperimentas, kur vietoj keturių ratų lieka trys su dviračio padangomis. Kartais gali kilti klausimas: o ar tai išvis automobilis? Iš tikrųjų šiuolaikiniai šokiai pas mus dar labai tamsus miškas, bet ir gerai - yra erdvės reikštis!

Šiuolaikiniai šokiai visų pirma simbolizuoja laisvę, čia nėra jokių kanonų, kūrybinės idėjos gali būti perteikiamos tiek judesiu, tiek tekstu, tiek vaizdo projekcijomis ar kitomis priemonėmis. Šokti gali kiekvienas kūnas, šokti galima bet kur, ne tik scenoje, šokti galima pagal bet kokius garsus, - žodžiu, čia vyrauja visiška kūrybinė laisvė ir įvairovė.

- Kokie tavo ateities planai? O gal norėtum kurti savo teatrą?

- Savo? Panašu į rožinio drambliuko svajonę, nors gal nėra taip jau utopiška, kitas klausimas - ar to tikrai reikia?

Man atrodo, viskas priklauso tik nuo paties kūrėjo. Kiek mušiesi į krūtinę ir tempsi save už plaukų kaip tas Miunhauzenas iš pelkės - tiek ir realizuosi save.

Dailė, teatras, šokiai ar muzika - tik amatas, kuriuo išreiškiame tai, kas viduje, iš ten ateina viskas. Kaip rašoma kinų išminties knygoje „LaoDzi”, dubenėlio vertė yra jo įduboje, namo - ertmėje...

- Ko palinkėtum alytiškiams, kurie ateis pažiūrėti tavo spektaklio?

- Ateiti atviriems viskam!

Daugiau „Alytaus naujienų" straipsnių skaitykite čia.

Naujienos