Teatro istorija ir jos ateitis

Vaidas Jauniškis 2007 01 14

aA

Filmų pažiūrėti atvyko Rimgaudas Karvelis, Juozas Meškauskas ir Pranas Treinys.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija pagaliau žengė pirmą žingsnį ta linkme, kuria jai dirbti seniai priklausytų: laimėjusi Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos konkursą Meno istorijos ir teorijos katedra drauge su Kino ir TV katedra sukūrė šešis filmukus apie mūsų teatro legendas. Šeštadienį šie filmai buvo pristatyti dėstytojams, patiems kūrėjams ir jų kolegoms bei filmų herojams.

Tai 15-20 min. filmukai apie Rūtą Staliliūnaitę (teatrologė Vaiva Grainytė / kino režisierė Jūratė Samulionytė), Laimoną Noreiką (Kristina Soltonaitė, Vilmantas Juškėnas / Mykolas Vildžiūnas), Regimantą Adomaitį („Gražus kaip Adomaitis“, Goda Dapšytė / Mykolas Vildžiūnas), Juozą Meškauską (Marija Rimeikytė, Tautvydas Poliuškevičius / Kristina Buožytė), Vytautą Paukštę („Paukštė“, Gediminas Šeduikis / Silvija Vilkaitė) ir Donatą Banionį (Gintė Pranckūnaitė / Vytautas Dambrauskas). Pasirodo, tiek trukmės visiškai pakanka sukurti filmą, kuris būtų ir įdomus, ir saikingos, bet gerai paskirstytos informacijos, ir dar atskleidžiantis kūrėją. Dokumentinis filmas yra nemaža rizika, ir gali kurti jį tvarkingai, pagal visus trafaretus, ir filmas taps nuobodžiu, – bet įvyks nenumatyta klaida ar pasirodys menka detalė, ir kūrėjas išnirs visiškai kitokioje, nebe scenos ar kameros prožektorių šviesoje. Donatas Banionis staiga nustemba, save pamatęs ant „Dorado“ reklaminio leidinuko ir ima priekaištauti, kodėl čia panaudotas jo veidas, jaučiasi apgautas – bet ar iš tiesų? Sklandžiai pasakoja Regimantas Adomaitis – bet kada geras aktorius liaujasi vaidinęs? O kiek rūsčios išminties ir gailesčio akyse, kai Paukštė sako, kad ne toks išėjo jo karalius Lyras (juk pakartoti vargu ar pavyks). Rūta Staliliūnaitė vaidina Kauno menininkų rūmų scenoje, bet nenori to pavadinti „grįžimu į teatrą“. Juozas Meškauskas tarsi klausosi jį komentuojančiųjų ir neakivaizdžiai ginčijasi su jais (Egmontas Jansonas: „Jis daug turėjo vaidmenų“ – aktorius jam atrėžia: „Mažai buvau užimtas“). O poezijos žodžio meistrą Noreiką ant žemės grąžina Dainius Gavenonis pastaba, kad jis kas rytą valgo česnakus.

Irena Aleksaitė ir Laimonas Noreika. Tomo Bauro („Lietuvos rytas”) nuotraukos
Kitas klausimas – kaip parodyti pačius kūrėjus ir jų aplinką neštampiškai – rūpėjo jau kino režisieriams. Ką gi – beveik visi jie kažkur vyksta: keltu, troleibusu, automobiliu, traukiniu. Archyvinės nuotraukos naiviai atgyja, seni kadrai kiek „paaktualizuojami“ negatyvais. Tai tarsi teatrologų ir kino režisierių dialogas, ginčas, kurį jie išsprendė galbūt su nuostoliais abiems pusėms, bet su neginčijamu laimėjimu žiūrovams: filmai nėra pretenzingi, jie neketina prabilti nauja kalba, kurios, pasak nūdienės reklamos, „Lietuvoje dar nebuvo“. Užtat fiksuoja pačius kūrėjus, kurie, laimei, gyvi sveiki ir galintys ne tik aiškiai vertinti savo kūrybą, bet ir būti paslaugiais apie juos kuriantiesiems. Nes, tikėtina, supranta, kad šis darbas būtinas ne vien studentams: šiems tai yra neįkainojama dovana pajusti didžios žvaigždės pasaulį, pabendrauti su juo, pabūti greta, susipažinti su teatro istorija. Visiems kitiems – turėti užfiksuotą istoriją, kuriai šie herojai jau priklauso.

Iš to ir retoriniai klausimai: ar šis sumanymas bus tęstinis? O kas, jei nebus kito tūkstantmečio direkcijos konkurso? Ar tuomet akademija atsisakys šio būtino sumanymo? Ir kino režisieriai, kaip iki šiol, kurs tik tokius filmus, kurie „sudrebins Lietuvą“ – t.y. filmus apie save, bet bus palikta užmarščiai ir dabartinė teatro ar kultūros istorija su dar gyvais liudininkais (juk teatrologai rašo disertacijas apie XX a. pradžią ir Valstybės teatrą, kurio spektaklių akyse nematė), ir šalia esantieji (kurie ateityje, tikėtina, gali taip pat tapti mūsų scenos istorija)?

O patys filmukai? Jie nusės į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus lentynas, bet dar prieš tai planuojama juos parodyti šių metų „Kino pavasaryje“.

Naujienos