Poezijos debesų ganytojų mažėja

Rūta Kanopkaitė 2007 01 08 Kauno diena, 2007 01 06

aA

Virginija Kochanskytė
Su autorinėmis programomis koncertuojanti aktorė Virginija Kochanskytė sako, kad jos literatūriniai projektai gimsta iš meilės rašytiniam žodžiui ir teatro ilgesio

„Šiuo metu kartu su aktoriumi Petru Venslovu baigiame įrašyti Bernardo Brazdžionio poezijos kompaktinę plokštelę. Ji pasirodys vasarį, kai minėsime poeto 100-metį. Ruošiame ir Brazdžionio kūrybos programą skaitymui. Daug važinėju po Lietuvą su literatūros vakarais ir džiaugiuosi, kad pavyksta žmonėms dovanoti šventę. Nedirbu teatre, bet gyvenu tikrą artistės gyvenimą.“ Šiais Virginijos Kochanskytės žodžiais be išlygų patiki visi ją pažįstantys, nes aktorė sugeba sukurti mažą paslaptingą spektaklį iš bet ko: kalėdinio bičiulių pasveikinimo, naujo stilingo drabužio, absento degustacijos „Monmartro stiliumi“...

Žodis taiklus kaip šūvis

„Poezija mane žavi savo talpumu. Galima dviem žodžiais pasakyti tobulai. Štai Henriko Nagio eilėraštis – kokia verianti širdį jo pabaiga apie akligatvį, vedantį į tuščią krantinę... O va klaipėdietis Gintaras Grajauskas - kaip man patinka jo eilėraštis apie gyvenimo meną ir pamokymas nekreipt dėmesio “į kiekvieną praplaukiantį laivą“, – cituoja poetus ir kaip žemuoges ant smilgos veria posmus artistė, mėgaudamasi kiekviena patikusia metafora lyg prisirpusia uoga.

„Šis sezonas pirmas, kai esu visiškai laisva nuo didžiosios scenos. Iki šiol pagal sutartį su Kauno dramos teatru dar vaidinau dviejuose spektakliuose – „Šokių pamoka“ ir „Ilga Kalėdų vakarienė“. Dabar dėl teatro remonto repertuaras pasikeitė, tų spektaklių nėra ir nežinia ar dar bus“, – kalba Virginija Kochanskytė.

Ar paskutinės virkštelės, jungusios su teatru, nutrūkimas skausmingas? Aktorė teigia to nedramatizuojanti.

„Jokio skausmo dėl to, kad nesu teatre, nejaučiu. Priešingai – yra laisvės pojūtis. Juk artisto vaidybinė aikštelė gali būti bet kur. Svarbu rasti saviraiškos būdą, kuris tenkintų dvasiškai. O dėl teatro... Jei koks nors režisierius manęs norės, mes būtinai susitiksime.“

Būtina santarvė su savimi

Virginija Kochanskytė sako, kad jai labai svarbu, kokią energiją ji skleidžia. „Teatre mano vienos pastangos ir požiūris nieko nenulems. O aš noriu, kad žiūrovai iš susitikimo su manimi išeitų kupini noro gyventi, pašviesėję. Man labai svarbu gyventi taikoje su pačia savimi. Dirbdama šiandieniniame teatre tikriausiai turėčiau draskyti savo sielą vaidindama ir tokiuose spektakliuose, kurie man nepriimtini kaip žmogui. Žinot, šiandien Lietuvoje gerų režisierių mažai. O gerų artistų – daug...“

Aktorės individualiai ir su kolegomis kuriamos programos pristato pasaulio ir Lietuvos klasikinę kultūrą. Tie netradiciniai spektakliai orientuojasi į kamerines erdves ir į žiūrovą, gerbiantį laiko patikrintas vertybes.

V. Kochanskytė kūrybingai bendradarbiauja su dainininkais Rita Preikšaite, Kristina Siurbyte, Žanu Voronovu, aktoriumi Petru Venslovu, pianiste Rūta Blaškyte, gitaristu Sauliumi Lipčiumi. Pasak jos, populiariąją klasiką dažnai nužudo filharmonijos rutina. „Tokiuose koncertuose būna privalomos pauzės nusilenkimams bei plojimams, ir ką tik užsimezgusi programos dramaturgija nutrūksta. O mes su solistais iš klasikos kūrinių padarėme mažą spektakliuką „Meilės duetai“.

Aktorė sako, kad programų literatūriniu pagrindu yra virtę prisiminimai, laiškai, poezija, kartais ir proza.

„Scenas iš Kretingos grafų Tiškevičių gyvenimo parengėme pagal buvusių dvaro tarnų prisiminimus ir vaidiname daugiausiai muziejuose. Programa „Iš Mykolo Kleopo Oginskio gyvenimo“ – romansai balsui ir fortepijonui. Kompoziciją, skirtą Česlavui Milošui, parengėme keturiese ir pirmiausiai atlikome ten, kur viskas primena Nobelio premiją pelniusį rašytoją, – jo gimtinėje Šeteniuose. „Romansero bėgančiam laikui“, viena naujausių mano programų, pagrįsta garsaus estų poeto Jano Kaplinskio kūryba; jo eiles skaitau pritariant Sauliaus Lipčiaus gitarai. Pernai pavasarį buvau pakviesta į JAV Velykoms. Ten nuvežiau literatūrinę programą „Gyvenimas kaip graži kelionė“. Joje skaitau Lietuvos ir kitų tautų poetus – įvairių kartų, įvairių laikų“.

Fragmentas iš kompozicijos ,,...širdy nepasakytą žodį aš nešu...“. Zenono Baltrušio nuotrauka. Nuotraukos iš www.kamane.lt
Skaitovai tampa retenybe

Virginija Kochanskytė skaitovės duoną ragauja jau seniai, todėl žino visus, minančius tą patį takelį.

„Suskaičiavau, kad dabar literatūrines programas rengia beveik vien kauniečiai aktoriai – aš, Petras Venslovas, Rūta Staliliūnaitė, Egidijus Stancikas, Liucija Zorūbaitė, Dalia Jankauskaitė, Inesa Paliulytė. Klaipėdoje skaitovų visai nėra. Vilniuje belikęs paskutinis mohikanas – jau garbaus amžiaus Laimonas Noreika. Dar buvo vilniškis aktorius Saulius Mykolaitis, bet pernai jis mirė“.

Aktorė pasidžiaugia naujiena, kad skaitovų programos nenugrims užmarštin: aktorius Sigutis Jačėnas planuoja leisti plokštelių kolekciją „Lietuvių aktorių balsai“.

Literatūrinių programų audinys dažniausiai nuaudžiamas iš trapių poezijos gijų. Tačiau Virginija Kochanskytė yra ėmusis ir prozos. Ją sakosi ne tik skaičiusi, bet ir vaidinusi pasinaudodama savo teatrine patirtimi.

„Ievos Simonaitytės epą „Vilius Karalius“ laikau milžiniškos jėgos kūriniu. Ir pati rašytoja buvo stipri, unikali, tragiška asmenybė. O po Vinco Kudirkos programos išgirdau garsiojo literatūrologo Vytauto Kubiliaus komplimentą, kurį iki šiol kaip brangų talismaną nešiojuosi širdyje: „Gyvesnio Kudirkos nesu girdėjęs“.

Artistė savo laiką dalija Kaunui, kur gimsta jos kūrybiniai projektai, ir Klaipėdai – ten yra jos ir vyro, skulptoriaus Arūno Sakalausko, bendri namai. Virginija Kochanskytė likimu nesiskundžia: „Prisiskaitai jaunystėje knygučių, o paskui, žiūrėk, viskas pildosi. Džiaugiuosi galėdama būti su man brangiais žmonėmis. Džiaugiuosi, kuomet mano darbas leidžia kitiems panirti į grožį, ieškoti prasmių ir nedideliuose gyvenimo džiaugsmuose, išgyventi nušvitimą“.

Apie svajones ir planus Virginija Kochanskytė kalba atsargiai, kad nenubaidytų fortūnos. Vis dėlto užsimena: labai norėtų parengti literatūrinę programą apie sudėtingo likimo aktorę Unę Babickaitę-Bay, nuėjusią kelią nuo Holivudo iki stalininių gulagų.

Naujienos