Su Valstybinio Vilniaus mažojo teatro direktoriumi, režisieriumi Rimu Tuminu kalbasi Ramūnas Čičelis.
 |
| Nuotrauka iš VMT archyvo |
Praėjo metai nuo Jūsų vadovaujamo teatro įkurtuvių. Per juos Vilniaus mažasis teatras publikai pristatė penkias premjeras. Praėjusį sezoną vainikavo gastrolės Maskvoje. Kuo skiriasi teatras su savo patalpomis ir be jų?
Remonto, trukusio šešiolika metų, istorija ilga. Buvo nemažai peripetijų. Iš tiesų aš patalpų remontą pavadinčiau ne įsikūrimu, o atkūrimu. Tarpukariu šiame pastate buvo įsikūrusi „Rūtos“ inteligentijos draugija, todėl mes tik pratęsėme kultūrinę veiklą jame. Prieš šešiolika metų mano dėmesį pirmiausiai prikaustė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapyta teatro scenos uždanga. Apie ją sužinojau iš dailininko laiškų. Kai tarpukariu dailininkas tapė šią uždangą, jo darbas nebuvo gerbiamas, – kartą M.K.Čiurlionis uždangą rado nudrengtą ant grindų. Taigi teatro kūrimas šiose patalpose buvo ir savotiškos skolos žymiajam lietuvių dailininkui grąžinimas.
Į mūsų dabartines patalpas pretendavo daug asmenų ir organizacijų, pavyzdžiui, Borisas Dekanidzė ir jau žlugęs „Baltic“ bankas. Įstabu, kad visus bandžiusius čia įsikurti ištiko nesėkmės, o Vilniaus mažasis teatras išliko.
Kai sužinojau, kad remontas greitai baigsis, mane ištiko šokas. Taip buvome pripratę repetuoti ne scenoje, o mažame kamputyje tarp statybininkų įrankių. Jautėmės esą tikri menininkai. Net bare kolegos iš kitų teatrų nevengdavo paguosti, patapšnoti per petį, užjausti, kad neturime savų patalpų. Kai remontas baigėsi, viskas pasikeitė. Vietoje anksčiau per metus statyto vieno spektaklio dabar kuriame penkis per sezoną. Nauji planai, repertuarai…
Kuo Vilniaus mažasis teatras išsiskiria iš kitų Lietuvos teatrų?
Teatras išsiskiria estetiniu požiūriu ir literatūra, estetine teatro samprata. Visų pirma čia yra vieta gerai literatūrai, stipriems aktoriams, neeiliniams režisieriams. Per šešiolika metų iškovotas pozicijas reikia ne tik išlaikyti, bet ir eiti toliau karnavalizacijos keliu. Turime skelbti gyvenimo šventę. Sunkumų ir problemų nereikia atsisakyti, bet nereikia ir jomis mėgautis. Reikia ieškoti būdų, kaip gyvenimo skausmus iššviesinti, išspręsti, paversti žaidimu. Ne tokiame prastame pasaulyje gyvename, ir Lietuva jame ne taip prastai laikosi. Kita vertus, kol pasaulis eina iš proto, mes turėtume, patys būdami nelabai sveiki (aktoriai niekada nepasižymėjo sveikata), harmonizuoti pasaulį, skelbti gyvenimo šventę. Ji atsiranda tik kuriant grožį. Šiame pasaulyje sudėtinga viską harmonizuoti. Mes dar ieškome harmonijos, taigi tuo ir skiriamės nuo kitų.
Dabar mūsų laukia pats sunkiausias išbandymas ne ekstremaliose sąlygose, o kasdienybėje. Apie teatrą, kaip ir apie žmogų, sprendžiame iš elgesio ne pavojuje, o niūrioje kasdienybėje. Spręsti iš elgesio netikėtuose įvykiuose būtų pernelyg paprasta. Priminsiu A.Čechovo žodžius: „Būti herojumi kasdienybėje yra nepalyginamai sunkiau negu mirties akivaizdoje“. Teatrą ir žmogų bando kasdienybė. Juk ekstremaliose situacijose mes beveik visada tampame nugalėtojais, o štai kasdienybėje… Sprendžiame klausimą, kaip išlaikyti dvasią, kūrybiškumą rutinoje. Po teatro patalpų atidarymo šoko atsirado tam tikra tuštuma, užplūdo abejonės, ar viso to reikėjo. Susidarė įspūdis, kad viskas jau pasiekta. Todėl truputį pasimetėme. Naująjį sezoną pradėjome suprasdami šią situaciją.
Kaip Jūsų vadovaujamame teatre pavyksta išvengti Lietuvos teatrų rykštės – vidinių intrigų?
Mūsų teatre nėra ir nebuvo intrigų. Galbūt tas kelias, kuriuo vedu teatrą, vėliau ir nepasiteisins, bet atvirumas ir skaidrumas dabar duoda labai gerų rezultatų. Skaidrumą šiuo metu deklaruoja visi, bet mes tuo keliu einame jau šešioliktus metus. Gyvename dalindamiesi ir suprasdami, kiek ir už ką gauname. Mes žinom, kas vyksta mūsų teatre. Viskas yra atvira, kiekvieno skausmas virsta visų bėda. Vieni tai vadina darniu ansambliu, kiti puikia šeima. Tačiau namų jausmas, kurį sustiprino ir stogas virš galvos, labai stiprus. Teatre neišvengiamai reikalingi bendruomenės gyvenimo dėsniai – abipusis dėmesys, supratimas ir kantrybė. Be abejo, visko būna ir mūsų teatre – nesutarimų, kūrybinių ginčų, tačiau visa tai reikia stengtis greitai išsiaiškinti, nugalėti save, pripažinti suklydus. Svarbu nebijoti būti kaltiems ir nesiekti būti visiškai teisiems. Abejokime ir drąsiai nutrinkime tai, ką „vakar ant lentos užrašėme ir užrašykime šiandien iš naujo“. Kiekviena diena juk yra vis nauja. Taip pat būtina stengtis įžvelgti savo partneryje, kolegoje taurių ir gražių bruožų. Be to, mes vienas kitą stebiname ir tuo, kad nenustojame mokytis. Į teatrą mes nešame ne įvykius iš gatvės, o pastebėtus ar aptiktus gilesnius reiškinius. Nuolat aptarinėjame kultūros raidą ir literatūrą. Visa tai mus vienija ir naikina piktžoles.
Aš įsitikinęs, kad teatrui reikia gerų žmonių. Dar prieš dešimtmetį supratau, kad už charakterio nepasislėpsi. Teatras atveria daug gilesnius žmogaus klodus negu charakteris. Svarbu suprasti, kas tave jungia su vaidinamu personažu. Žmogiškumas teatre yra lemiamas. Taurumas ir orumas šiandien labai akivaizdus, nes yra labai retas. Anksčiau teatre buvo bjaurių aktorių, kurie puikiai vaidina. Šiandien jau reikia žmogaus. Būdavo sakoma, kad geras žmogus – tai ne profesija, bet teatre, mano manymu, geras žmogus yra pusė profesijos. Visa kita tėra kantrybė ir darbas. Norint išvengti intrigų, reikia daug valios, kantrybės ir pastangų.
Kaip Jums sekasi suderinti teatro direktoriaus ir režisieriaus pareigas?
Niekaip nesiseka. Vadovaudamas Nacionaliniam dramos teatrui, aš galvojau, kad esu geriausias administratorius. Kiek vėliau supratau, kad esu prastas organizatorius, – aš tik makaluoju reikalus. Temperamentu aš galiu tik pagreitinti situacijų sprendimus, užkrėsti noru veikti. Kolektyvas sukrusdavo ir darydavo savo darbus. Daugybę reikalų supainiodavau neatnarpliojamai. Galvojau, kad su laiku išmoksiu to išvengti. Maniau, kad ateityje galėsiu skaityti ir suprasti teisės aktus. Deja, ir šiandien juos suprantu tik iki antro puslapio…
Į viską žiūriu ne per direktoriaus, bet per režisieriaus prizmę. Reiškinius suvokiu per vaizdinius, o ne per tam tikras struktūras, kurių reikalauja administratoriaus darbas. Šita situacija manęs tikrai netenkina. Tačiau prie šito darbo priprantama. Netgi mano kabinetas yra ne režisieriaus, o administratoriaus. Jei tai būtų režisieriaus kabinetas, jame reikėtų senovinio ąžuolinio stalo, draugų paveikslų su autografais. O dabar tėra supamasis krėslas, vyšnios spalvos baldeliai. Todėl jaučiuosi šiame kabinete esantis laikinai. Prašysiu, kad grįžtumėme prie kitos sistemos, kai teatrui vadovauja ministerijos įgaliotas direktorius, kuris prieš steigėją atsakingas už finansus, išmanantis juridinius aktus. Pats norėčiau būti vyriausiasis režisierius ar meno vadovas.
Jau keletą metų teatruose išryškėjo naujas pavojus – nebeliko pedagogikos. Anksčiau teatre būdavo asmuo, kuris stebėdavo ir ugdydavo jaunus aktorius. Nuolatos vyko pedagoginis darbas, taip būdavo formuojama mokykla. Teatre būdavo asmuo, kuris rūpindavosi, kad aktorius taptų kūrybine asmenybe, buvo dėmesys kiekvienam teatre esančiam žmogui. Dabar režisierius vadovauja tik spektaklio pastatymui, renkasi tik tuos aktorius, kurie atitinka fiziologinius reikalavimus. Svarbu tik „sukalti“ spektaklį. Niekas nesirūpina aktoriaus, kaip kūrėjo, augimu, ugdymu. Aktoriai dabar tampa pinigingų pasiūlymų aukomis, todėl įgyja daugybę amplua. Savo vaidmenį matau būtent šioje situacijoje.
Kokie argumentai „už“ ir „prieš“ dėl Jūsų vadovavimo Maskvos Vachtangovo teatrui?
Svariausias argumentas „prieš“ – tai vadovavimas Vilniaus mažajam teatrui. Juk pradėjome tik antrą visavertį teatro sezoną. Būnant Maskvoje būtų neramu dėl dabartinio darbo. Be to, vadovauju studentams trečiakursiams – bendram aktorių ir režisierių kursui. Jiems reikia ypatingai daug dėmesio. Yra vizija Vilniaus mažajam teatrui plėstis ir atidaryti naują repeticijų salę. Galvojame atidaryti specialią studiją aktoriams, kur jie galėtų tobulintis (turime patalpas miesto centre, kuriose šiuo metu yra sandėliai). Jie galėtų virsti vieta aktorių darbui. Vilniaus mažąjį teatrą matau su kelių šimtų vietų sale, su pagalbinėmis patalpomis, repeticijų salėmis, mokymosi centrais, kad jauni režisieriai ir aktoriai ten eskizuotų savo spektaklius. Šiuo metu jaunimo priimti mes negalime, nes tai būtų per didelė rizika situacijoje, kurioje, kaip minėjau, visi nori tik produkto ir rezultato.
Be to, Lietuvoje mane laiko sodyba, žemė, juk palikčiau savo daržus, bulves… Aš tikrai esu ūkininkas mėgėjas ir tuo labai didžiuojuosi.
Lietuvoje mane laiko dar ir tai, kad labai sunkiai prisitaikau svetur. Kankina nepaaiškinamas ilgesys, skaičiuoju dienas, kol sugrįšiu į Lietuvą. Darbe, aišku, užsimirštu, bet vis tiek nuolat žvilgčioju į kalendorių. Nors man Maskva pažįstama, mokiausi joje, vis tiek sunkiai ten adaptuočiausi. Mano gyvenime tai – jau antras pasiūlymas dirbti Maskvoje. Man baigus institutą, pasiūlė likti dirbti Maskvoje. Tuo metu man apie tai nei kalbos negalėjo būti. Veržiausi namo, buvau pilnas sumanymų, kuriuos norėjau realizuoti Lietuvoje, o po to norėjau atvažiuoti į Maskvą ir visus nustebinti. Kiekvieno, baigusio institutą Maskvoje, svajonė – grįžti į studijų miestą „ant balto arklio“.
Vilioja tai, kad Maskvoje būtų galimybės keistis. Galbūt tai paskutinė galimybė gyvenime, kurią siūlo likimas. Juk žmogui visada norisi kažko naujo, padaryti kitaip nei iki šiol. Atsivertų visiškai kitas pažinimo ir mąstymo laukas. Be to, aš neformuluoju sau tikslo iš Vachtangovo teatro daryti naują teatrą. Revoliucijų ten nuvykęs tikrai neplanuočiau. Vachtangovo teatras visada buvo ne buitinis ar psichologinis. Pasiūlymu vadovauti jie pravėrė duris į Europą. Šiame teatre neišvengiamai atsivertų erdvės lietuvių režisieriams, aktoriams. Juos traukia ir tai, kad į teatrą dirbti atvažiuotų režisieriai iš kitų Europos šalių, kuriais aš žaviuosi ir vertinu. Maskvos teatro finansinės galimybės tai leidžia. Galimybė vadovauti šiam teatrui man reiškia naują galimybę kurti save. Į Maskvą nevažiuočiau gyventi ir kurtis. Nepalikčiau darbo ir Mažajame teatre, čia taip pat statyčiau spektaklius. Maskviškiai tai supranta ir mane kviečiasi galbūt trejiems, gal penkeriems metams. Vachtangovo teatras nėra vieta, kurią reiktų iš naujo kurti ar kuopti ten susidariusį „dumblą“. Mane pasiekianti informacija apie šį teatrą rodo, kad jie nurimę ir laukia naujovių. Į Maskvą labiausiai traukia asmeninės ambicijos. Be to, gastrolės ten šią vasarą buvo tikrai įkvepiančios – didžiulė erdvė, tradicinė ir klasikinė salė su balkonais. Nuo tokios erdvės pradedi virpėti, norisi pasigalynėti. Man tai būtų išbandymas, iššūkis, atsitikimas, o jiems – įvykis, kadangi pirmą kartą vadovas būtų ne iš Rusijos. Pasiūlymo vadovauti nedramatizuoju ir noriu užtikrinti, kad cinkuotame karste iš Maskvos manęs tikrai neparveš, nes važiuočiau ten ne dešimtmečiams.
Menų faktūros prierašas:
Pokalbiui pasirodžius spaudoje buvo paskelbta žinia, kad režisierius Rimas Tuminas pasiūlymo vykti į Maskvą vadovauti teatrui atsisakė.
