Eimuntas Nekrošius: „Aš už tuos, kurie neprisitaikę“

2006 12 10

aA

Spausdiname pokalbį su režisierium Eimuntu Nekrošiumi, kuris skambėjo Lietuvos radijo programoje „Kultūros savaitė“ 2006 m. lapkričio 24 d., prieš pat „Fausto“ lietuviškąją premjerą. Artimiausiu metu spektaklį galima bus išvysti naciponaliniame dramos teatre gruodžio 16 d. ir sausio 9 d. D. Režisierių Eimuntą Nekrošių kalbino Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė.

_________________

„Aš asmeniškai niekada nesu savo spektaklių įsimylėjęs”.
Vis rečiau Lietuvoje galime išvysti lietuvių teatro grando Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Vis rečiau gimtinėje vaidinanti „Meno forto“ trupė nuolatos keliauja po pasaulį. Italija, Rusija, Lenkija, Belgija, Korėja... Nesibaigiančios gastrolės, užsienio partneriai, tarptautiniai festivaliai, koprodiuseriai – vienintelis išgyvenimo garantas Nekrošiaus teatrui, apie kurio šlovę, laimėjimus bei prizus vis dažniau galime pasiskaityti užsienio spaudoje. Todėl kiekviena premjera režisieriaus kūrybos gerbėjams čia, Lietuvoje, tampa dideliu ir laukiamu įvykiu.

Apie naujausią darbą – Johano Wolfgango Goethe’s „Faustą“, apie sugrįžimą į Lietuvos sceną, apie komplikuotą teatro buvimą šiandien ir ne vien apie tai premjeros išvakarėse ir pakalbinome režisierių Eimuntą Nekrošių.

Lietuvos publika nekantriai laukia jūsų spektaklio premjeros Lietuvoje. Koks gi Nekrošius šiandien, koks jo „Faustas“? O pasaulinė premjera jau įvyko Italijoje ir Rusijoje. Tad kaip spektaklį priėmė publika? Ar jūs patenkintas premjera?

– Man atrodo, kad žiūrovai daug ką suprato. O aš asmeniškai niekada nesu savo spektaklių įsimylėjęs, laikausi tam tikros distancijos. Ne viskas yra gerai, ne viskas ir bus gerai. „Fausto“ irgi laukia sunkūs periodai. Kaip kad ir kiekvieno spektaklio. O aš ir nenorėčiau, kad viskas eitų labai sklandžiai.

– Kiekvienas spektaklis turi savo gyvenimą, jis keičiasi. Juo labiau, kad vaidinama skirtingose šalyse, žiūri skirtinga publika... Ar tai turi įtakos sceniniam vyksmui?

– Taip, turbūt. Bet tai jau ne nuo režisieriaus priklauso. Nors režisieriai mėgsta sakyti, kad laikui bėgant jie labai daug ką keičia, labai daug ką pergalvoja. Tačiau aš manau, kad po premjeros viskas jau yra aktorių rankose. Ir tik nuo jų priklauso, kaip jie kuria, kaip jie prisitaiko. Aišku, tų šalių, kuriose vaidiname, žiūrovas įveda tam tikrų spektaklio korekcijų. Pavyzdžiui, Azijoje spektakliai vyksta mirtinoje tyloje. O aktorius, prieš tai pabuvęs kokioje nors valstybėje, kur į viską reaguojama emocingai, truputį pasimeta, tarsi nesulaukęs reakcijos. Bet toji tyla užsidarius uždangai galbūt yra turtingesnė nei triukšmingi plojimai? Dabar apskritai daug kas matuojama juoko gramais, juoko kilogramais. Kaip tenka matyti, egzistuoja tokia nuomonė: jei publika nereaguoja, tai, vadinasi, spektaklis yra prastas. O kuo daugiau juoko, tuo spektaklis, atseit, yra geresnis. Bet aš esu prieš tokią nuomonę. Ir man tai, atvirai pasakius, yra banalu. Aš manau, kad rimtą medžiagą reikia ir rimtai pateikti. Juk skaitant romaną nusišypsai sau tik keletą kartų.

– Jūs ir spaudos konferencijoje sakėte, kad visą laiką ėjote skersai. Bet ar nesunku eiti skersai? Juk šiandien ne tik teatras, bet ir televizija, masinės informacijos priemonės pratina žmogų ir prie kiek kitokio meno suvokimo. Greitas montažas kine, klipinis rodymas teatre. Žiūrovas tiesiog neišlaiko dėmesio, jį nuolatos reikia intriguoti, skatinti... Ar jums tenka susidurti su šiomis problemomis, kai žiūrovas yra tiesiog pratinamas prie kitokio teatro? Ar jūs manote, kad keičiantis laikui, keičiantis žiūrovui teatras turi irgi kažkiek taikytis?

– Žiūrovas čia nekaltas. Pirmą žingsnį visada žengia teatro kūrėjas. Jis eina į kompromisą. Beje, dabar kompromisas yra labai vertinamas, labai madingas žodis. Bet aš nesu kompromiso žmogus.

– Tačiau plaukti prieš srovę yra sunkiau.

– Gal ne. Tiesiog tai yra ne taip populiaru.

– Galėtume ginčytis, juk jūsų spektakliai yra be galo populiarūs. Sakykime, į du jūsų premjerinius spektaklius Lietuvoje bilietai buvo išpirkti per dvi dienas. Taip kad ši taisyklė šimtu procentų turbūt negalioja?

– Nežinau, nežinau.

– O ar jūs jaučiate Lietuvos publikos palaikymą?

– Dalies publikos. O kita dalis publikos manęs, mano teatro supratimo nemėgsta. Taip ir turi būti.

– O kaip jus priima kitų šalių publika?

– Galbūt Rusijoje žmonės ateina į teatrą daugiau susipažinę su tuo literatūros kūriniu, kuris bus interpretuojamas. Jie ateina pažiūrėti ne apskritai teatro, o sumanymo, aktorinės vaidybos, kaip bus sakomas vienas ar kitas monologas, kaip daina bus dainuojama... Jie ateina ne dėl turinio.

Ir Lietuvos žiūrovai yra išsilavinę, bet jų yra mažai. Ir vien todėl, kad čia yra maža šalis. Tų humanitarinių žiūrovų čia, Vilniuje, tik vieną kartą pilna salė gali sueiti. O visi kiti – atsitiktiniai žiūrovai, kurie ateina į teatrą praleisti laiko.

– Režisieriau, jūs pastaruoju metu daugiau reiškiatės svetimose kultūrose, svetimose šalyse. O ar jaučiate Lietuvos teatro kontekstą? Kiek jūs juo domitės? Ar žiūrite kitų režisierių, jaunų režisierių darbus? Ar jums tai yra įdomu?

– Be abejo, žinau Lietuvos kontekstą ir jį seku. Bet, aišku, ne visą laiką. Mes esame labai tingūs. Juk mums, pavyzdžiui, kad ir į Kauną nuvažiuoti yra didelė problema. O į kokius Šiaulius,– išvis didžiausias įvykis. O, tarkim, tokioj Lenkijoj tiesiog neatsistebi, kaip visi važinėja vieni pas kitus. O pas mus sukruta tik kai teikia kokias nominacijas: keletas kritikų susėda į mikroautobusą, nuvažiuoja, pažiūri, ir tuo viskas baigiasi. Vadinasi, mes esame labai sėslūs, nesidomime tuo, kas vyksta kitur. Tai irgi kažką pasako...

– Norėčiau klausti apie kritikus, apie kuriuos jūs ką tik užsiminėte. Neseniai Sankt Peterburge gavote specialų kritikų prizą. Spaudos konferencijoje išsitarėte, kad Rusijoje dar yra kritikų. Ar iš tikrųjų ten kritika domisi, kalba apie teatrą giliai, rimtai? Ar jūs jaučiate, kad Lietuvoje yra kitokia situacija?

– Jūs teisingai pavadinote – klipinis teatras. Lietuvoje yra klipinė kritika, kuri yra labai trumpa, pateikiama tik reziumė – arba blogas spektaklis, arba vidutiniškas, arba geras. O spektaklio analizes ne daug kas ir daro. Vienintelė Rasa Vasinauskaitė rašo didžiules recenzijas į „7 meno dienas“. O kiti – tiktai anotacijas...

– O ką jums duoda kritikų spektaklio analizė?

– Jeigu tai yra rimta analizė, tai labai smagu skaityti. Kad ir būna tokios aštrios pastabos, bet man yra smagu, kad tai pastebėjo.

– O ar jūs atsižvelgiate į kritiką?

– Ne, jau kada spektaklis yra padarytas, tai neįmanoma kažką pataisyti. Nors reikėtų... Bet yra tokia tingi tradicija nieko nedaryti.

– Režisieriau, o ar yra jūsų gyvenime, kūryboje autoritetai? Ar buvo?

– Be abejo. Buvo puikių režisierių ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Mano bendradarbė amžiną atilsį Dalia Tamulevičiūtė – puiki režisierė. Ir Irena Bučienė buvo puiki menininkė, bet nepakankamai įvertinta. Net ir Henriko Vancevičiaus keletas spektaklių buvo gerų. Aišku, ir Juozo Miltinio... Visi stengėsi gerai dirbti.

– Prieš keliolika metų buvo kalbama, kad Nekrošius ir Vaitkus yra tarsi tam tikras barjeras kitiems režisieriams. (Turiu galvoje jaunesnės kartos režisierius.) Kad jiems labai sunku ateiti į Lietuvos teatrą, įsitvirtinti, kai yra tokie du teatro gigantai. Sakykite, kaip dabar yra? Ar jūs jaučiatės tebesąs tuo barjeru?

– Aš visada sakau, kad jaunystė yra talentingesnė už bet kokią brandą. Aš pagal save vertinu. Jeigu anksčiau sceną sugalvodavau per keletą minučių, tai dabar – per keletą parų. Reikia turbūt ir mums, ir valstybei skatinti jaunus žmones. Bet kažkodėl yra kažkoks blokavimo momentas: teatrai nenori įsileisti jaunų, talentingų, nes teatro vadovai bijo konkurencijos. Tačiau nori nenori vis tiek tenka trauktis į periferinį gyvenimą. Nuo mūsų daug kas nebepriklauso. Kai buvome jauni, turėjome taip pat kažkokį cinišką požiūrį į vyresnius ir nieko nepriimdavome, net nesiskaitydavome su jais. Ir dabar tai vyksta. Viena vertus, tai yra labai gerai. Jaunieji neina mūsų keliu, o daro savo. Taip ir reikia.

– Ar iš tiesų jūs jaučiate pasitraukimo grėsmę?

– Tai taip pat turbūt ne nuo manęs priklauso. Aš esu tos nuomonės, kad su metais viskas silpnėja, ne stiprėja. Kai kurie žmonės (nesinori sakyti pavardžių, nepatogu) giriasi savo branda, kad jie tik dabar kažką suprato ir galų gale atėjo i sceną. Bet tai yra netiesa.

– Betgi su amžiumi kaupiasi patirtis, didėja išmintis...

– Taip, bet dingsta tas vėjelis – neapčiuopiamas ir nepaaiškinamas. Atsiranda racionalumas. O racionalumas, logika tik trukdo. O jaunystėje visai kitaip dirbasi. Ir tos mintys greitos, netikėtos, jos pačios ateina. Dabar yra darbas. Anksčiau buvo...

– Kas anksčiau buvo?

– Ambicijos buvo, daug buvo gero...

– Norėčiau sugrįžti į jūsų jaunas dienas. Kitais metais sukanka 30 metų nuo jūsų pirmojo spektaklio. 1977 metais buvo pastatytas „Medaus skonis“. Ar dar prisimenate savo pradžią?

– Prisimenu, kaip žmonės plūsdavo į Jaunimo teatro spektaklius Profsąjungų rūmuose. Tada jie prasidėdavo 19 valandą, o jau nuo šešių į Tauro kalną laiptais kildavo minios. Dabar galime pasakoti apie tai jaunimui, kad prie bilietų eilės per naktį stovėdavo, kad sunku buvo patekti į teatrą, tačiau niekas nepatikės. Aišku, tada buvo teatro kultas.

„Kažkoks maištas visada už krūtinkaulio lindėdavo”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
– O koks tada teatras buvo iš vidaus? Ar kitoks?

– Tada buvo smagu. Kažkoks maištas visada už krūtinkaulio lindėdavo. Būtų banalu sakyti, kad tas maištas buvo nukreiptas prieš santvarką. Apskritai tai buvo maištas kaip jausmas. Ir, aišku, buvo gražios, ne juodos ambicijos.

– Bet tas maištas būdavo ir slopinamas. Prisimenate, kaip nelengvai sceną pasiekė „Ilga kaip šimtmečiai diena“? Ar neteko patirti nusivylimų?

– Ne, čia jau daugiau mitologija. Buvo kai kurių sunkumų. Bet tais laikais buvo normalu, jeigu kas ateidavo, išsikviesdavo ir sakydavo, kad reikia pakeisti tam tikrą sceną, epizodą, nes nepraeis. Ir jokių pykčių. Pakeisdavai, ir tiek. Nuo to spektakliai nenukentėdavo. Pavyzdžiui, kokią tiesmukišką, plakatinę sceną nuimdavai ir pakeisdavai kita. Ir išeidavo menas.

– O ką jums apskritai davė laiko pokyčiai? Ar savo kūryboje pajutote tą ribą? Pasikeitė laikas, pasikeitė teatro situacija, santvarka. Kiek tai įtakojo jūsų laisvę?

– Mano laisvės tai niekaip neįtakojo. Aš ir anksčiau buvau laisvas. Tik, aišku, tas prisitaikymas prie naujojo gyvenimo nebuvo lengvas. Ir daug žmonių neprisitaikė. Pavyzdžiui, Stasys Petronaitis. Tai tokio mastelio aktorius! Tokio mastelio, o visi užmiršę... Aš už tuos, kurie yra neprisitaikę. Man jie yra simpatiškesni. Žinoma, jie sunkiau ir gyvena...

– Bet ar visada įmanoma neprisitaikyti? Arba bent jau nesitaikyti?

– Gal reikia stengtis. Bet galbūt ne visada įmanoma. Mes taip pat negalime pasakyti, kad mes niekada nesitaikome. Visiškai nesitaikydami tučtuojau galime patirti bankrotą. Suprantu, valstybinio teatro politika yra visai kitokia. O mūsų, kaip ir Oskaro Koršunovo, Andželikos Cholinos, yra visai kitas gyvenimas. Iš tikrųjų mums yra daug kartų sunkiau. Ir Koršunovo, ir mano kompanijoje dirba tik keletas žmonių. O valstybiniuose teatruose – didžiulės komandos, visos administracijos. Aš nesakau, kad mums yra blogai, bet...

– Bet vis dėlto dabar jūsų gyvenimas vyksta daugiau užsienyje. Ar jūsų neslegia gastrolinio teatro įvaizdis?

– Seniau į gastroles vykdavome su smagia nuotaika, o dabar važiuojame kaip į darbą. Tačiau toks yra mūsų pasirinkimas. Juk Lietuvoje mes keletą kartų suvaidintume ir nebeturėtume žiūrovų. Arba reikėtų statyti tokius spektaklius, į kuriuos veržtųsi. Juk mes iš savo profesijos turime prasimaitinti. Mūsų tokia duona. Pavyzdžiui, jeigu turėtume mažai gastrolių, tai jokiu būdu neišgyventume, tiesiog turėtume užsidaryti.

– Vadinasi, jei šiandien Lietuvoje nekuriate popkultūros, kuri pritrauktų tūkstančius žiūrovų, jūs esat nelabai reikalingi? Ar jaučiate kokį nors valstybės ar tam tikrų kultūros institucijų dėmesį, kad būtina Lietuvoje išlaikyti net ir eksperimentinį teatrą, net ir teatrą, kuris kalba svarbius dalykus.

– Ne, tikrai ne.

– O, pavyzdžiui, iš Kultūros ministerijos, Teatro sąjungos, įvairiausių fondų?

– Atvirai pasakius, aš labai retai vaikštau į Kultūros ministeriją. Jau gal daugiau nei tris metus nebuvau jos durų pravėręs... Aišku, turbūt reikia vaikščioti, reikia belstis į kabinetus, reikia prašyti, maloniai nusiteikti... Mes laikomės tam tikros santūrios politikos, nesame nei rėksniai, nei apsišaukėliai. Stengiamės labai santūriai dirbti.

– Stengiatės dirbti, bet kad čia, Lietuvoje, niekas nepastebi – tai turbūt irgi problema.

– O gal ir gerai... Jeigu pastebės, tai turėsim kažkam būti labai, labai dėkingi. O dabar tarp žmonių santykiai yra visai kitokie.

– Kaip jau ir kalbėjome, yra aktorių, su kuriais keliaujate jau beveik visus 30 metų. Taip pat ir jūsų žmona Nadežda Gultiajeva yra sukūrusi scenografiją ne vienam jūsų spektakliui, dabar ir sūnus Marius prisijungė. Ar jums svarbu, su kuo dirbti? Ar savo kelyje šiandien turite daug bendraminčių?

– Taip, visi senieji aktoriai dirba: ir Vladas Bagdonas, ir Vidas Petkevičius, ir Kostas Smoriginas, ir daugelis kitų. Taip pat ir vidurinioji karta: Andrius Mamontovas, Ramūnas Rudokas, Kęstutis Jakštas bei jaunieji – Vaidas Vilius, Elžbieta Latėnaitė, Diana Gancevskaitė... Kažkaip visos kartos, mokyklos susimaišė, ir viskas labai natūraliai išeina. Aišku, labai smagu dirbti su pažįstamais žmonėmis. Jie žino mano silpnybes ir stipriąsias puses, aš žinau jų.

– O kaip atrandate naujus veidus, naujus aktorius? Tarkim, tiek Salvijus Trepulis, tiek studentė Elžbieta Latėnaitė – nauji vardai mūsų teatre. Tai labai jauni, nepatyrę žmonės. Arba, pavyzdžiui, Mamontovo atvejis – pop žvaigždė ateina į teatro sceną. Kaip jūs jais pasitikite? Koks tas pasirinkimo momentas?

– Gal jis daugiau intuityvus. Čia negalima taip išmąstyti, pasverti. Tiesiog pakalbi su žmogumi ir galvoji, kad tiks. Ir iš tikrųjų tinka. Aš niekados nedarau bandymų. Pavyzdžiui, kad aktorius ką nors paskaitytų ar pavaidintų, arba, kaip kad užsienio režisieriai rengia vadinamuosius kastingus su tam tikromis užduotimis. Tiesiog pakalbame, nebūtinai profesinėmis temomis, parūkome. Man svarbu kitos savybės, ne profesinės.

– Tai jūs renkatės žmogų, o ne aktorių?

– Taip, pradžioje. O kai pradedame dirbti, atsiranda ir profesinis reiklumas.

– O kaip jūs renkatės dramaturgiją? Dabar pasirikote Goethe‘s „Faustą“, kuris buvo parašytas XIX amžiuje. Daug kartų statėte Shakespeare‘ą. Jeigu teisingai suskaičiavau – bene šešetą kartų grįžot prie Čechovo. Kodėl šie autoriai vis dažniau keliauja su jumis? Kaip atsiranda dramaturgija, kuri po to virsta spektakliais? Kas yra svarbiausia?

– Galima būtų labai gražiais žodžiais pradėti šnekėti. Tačiau tai atsiranda nuo formato. Pasižiūri į lentyną, pamatai kažkokią knygą, išsitrauki ją. O ten parašyta – „Faustas“...

– Nejaugi tai atsitiktinumas?..

– Nežinau, kaip tai pavadinti... Tiesiog į knygos nugarėlę pasižiūriu... Ištraukiu knygą, o būna, kartais kokią kitą ir atgal pastatau... Pradžia būna tokia.

– O toliau?

– O paskui galbūt jaukini save, kad gal galėtum ir pastatyti... O tada – arba drąsėji, arba užmiršti tą temą. Bet, aišku, kad abejonės iki pirmos repeticijos visada kamuoja. Svarstai, ar susitvarkysi, ar įveiksi, o gal dešimtą repeticiją ateisi ir pasakysi aktoriams, kad galva neneša, kad nesugebi suvaldyti medžiagos ar panašiai.

– Tai gal galima pasiūlyti, kad kas nors į jūsų knygų lentyną padėtų daugiau šiuolaikinių dramaturgų kūrinių? (Aš, žinoma, juokauju.) Šiuolaikinė dramaturgija jūsų netraukia, o gal nerandate to autoriaus, kuris jus domintų?

– Kad turbūt šiuolaikinių autorių nemokėčiau statyti. Dabar ir dramaturgija rašoma su išskaičiavimu. Daug ką sako pjesių pavadinimai. Autoriai nerašo literatūros... Ko gero, dauguma rašytojų nesąžiningai elgiasi su savo sąžine, jie eina į kompromisą. Aš nežinau, ar tai gerai. Bet tai garbės literatūrai nedaro.

– Ir vis dėlto kas nulemia, kad pasirenkate vieną, o ne kitą kūrinį? Jūs sakote, kad renkatės pagal knygos formatą, bet dažnai nutinka taip, kad kūrinio prasme tai būna visiškas „neformatas“. Pavyzdžiui, kad ir „Giesmių giesmė“ arba Donelaičio „Metai“. Visgi pasakysiu labai banaliai: gal jums literatūroje imponuoja amžinos vertybės, kurios jums svarbios, ir dėl kurių jūs vis grįžtate prie klasikos?

– Vėlgi galima daug ir gražiai apie tai kalbėti.

– Betgi kažkas vis tiek užkabina?

– Pirmiausia atsiranda pasipriešino jausmas. Ar sugebėsi šią medžiagą suvaldyti, ar ne. Visada būna toks savęs patikrinimas pagal dramaturgijos, literatūros sudėtingumą. Kada suprasi, kad nebesugebi susitvarkyti, įvyks kapituliacija ir reiks uždaryti teatro duris. Taigi yra toks savęs testavimas, jog dar gali, dar gali, dar gali... Negali ir viskas, baigta...

– Kai Lietuvoje pasirodė jūsų spektaklis pagal Donelaičio „Metus“, tiek žiniasklaidoje, tiek kritikoje buvo kalbama apie Nekrošiaus sugrįžimą į lietuvių teatrą. Dabar vėl regime antraštes, bylojančias, kad su Richardo Wagnerio „Valkirija“ Nekrošius sugrįžta į Lietuvos teatrą. Po naujų metų Nacionaliniame operos ir baleto teatre jūs statysite šią operą. Anksčiau statėt ne vieną operą užsienyje, tad kokią vietą jūsų gyvenime užima muzika? Ar muzika jums yra svarbi meno sritis?

– Aišku, aš suprantu, kad tai yra labai rimta sritis. Bet aš jos nelabai suprantu. Ir net garsiems dirigentams tiesiai šviesiai pasakau, kad aš daug ko nesuprantu.

– O kas jums labiausiai nesuprantama?

– Vis dėlto pirmiausia aš esu neraštingas žmogus muzikoje. Ir kai kurių sąskambių ar tam tikrų orkestro arba solistų niuansų aš tiesiog nesuprantu. Na, ne visiškai suprantu, aišku. Tačiau protingas dirigentas ir atsako man, kad daryčiau savo darbą, ir tiek. Dirigentas nelenda į režisūrą. Jis tau niekada nepasakys, kad čia blogai. O aš nelendu į muziką.

– Bet įdomu, kodėl vis dėlto nuėjote į operą? Juk čia esate suvaržytas, jūs negalite daryti to, ką norite. Jeigu tenoras turi atlikti ariją, tai jūs negalite jo priversti tuo metu lakstyti po sceną. Arba, tarkim, dirigentas renkasi, kuris balsas jam reikalingas, o ne jūs. Tai jau čia yra tam tikri suvaržymai?

– Taip, kada mane prieš 15 metų į „La Scalą“ pakvietė meno vadovas didelis autoritetas Giacomo Manzoni, aš ir jam pasakiau, kad operos nesuprantu. O jis atsakė, kad tai bus gera proga ko nors pramokti. Ir iš tikrųjų ta disciplina, kuriai privalai paklusti operoje, suteikia tik privalumų. Aš teigiamai vertinu, kai per tam tikrą laiko limitą turi sugebėti viską pasakyti, viską išreikšti.

– O su kokiais atradimais ar netikėtumais susidūrėte, statydamas operą? Galbūt opera kaip nors įtakojo ir dramos teatrą?

– Aš niekados negalvojau, kad opera yra emocionalus žanras. Tačiau patyriau, kad tai gali būti labai emocionalu. Jei teatre nuolatos vertiesi kaip koks kūlverstukas, kad žiūrovas pastoviai būtų įsitempęs, kad sektų veiksmą, tai operoje kartais iš tikrųjų nieko nereikia. Tiesiog tu palieki solistą, ir jis dainuodamas viską išreiškia. Įsitikinau, kad gražiausias instrumentas yra balsas.

– Jūs dirbate teatre jau 30 metų. Ar nekyla slaptas noras ar pavojus cituoti save? Juk dideli atradimai, panaudoti viename spektaklyje, pasąmonėje gal keliauja kažkur tolyn kartu su jumis. Ar nėra baimės pasikartoti?

– Yra, ir labai. Turi save labai kontroliuoti. Ir aš bandau, bet ne visada pavyksta. Ir per repeticijas stengiamės su aktoriais išsiaiškinti, ar kažkas panašaus buvo teatriniame kontekste. Jei kažkas panašaus jau yra buvę, tai ieškome kito kelio. Nuo savęs juk nepabėgsi. Bet visada kontroliuoju, kad nepasikartočiau, ir tai yra labai sunku.

– O kaip jūs vertinate savo spektaklių citatas kitų režisierių darbuose? Juk ne paslaptis, kad ir taip atsitinka. Ir žiūrovai tai pastebi.

– Tai yra smagu.

– Nepiktina jūsų?

– Ne, tik džiugina. Aš tam neteikiu jokios reikšmės.

– Pokalbio pabaigoje – dar vienas klausimas iš praeities. Kažkada mes su jumis kalbėjomės po „Makbeto“ premjeros. Tada jūs užsiminėte, kad turite seną svajonę kada nors keliauti su savo spektakliais po mažus Lietuvos miestelius, susitikti su paprastais žmonėmis. Tai norisi klausti, ar dar tikite, kad tokia svajonė kada nors išsipildys?

– Nelabai. Pabandėme praeitais metais tą padaryti, tačiau tos gastrolės buvo labai nuostolingos. O mes esame ne valstybinis teatras, tad ilgai taip neišgyventume. Tad kol kas ta svajone netikiu...

– Ir dar vienas klausimas post scriptum. Klausimas, kurį visą laiką norėjau užduoti kaip jūsų spektaklių žiūrovė. Kritikai visada pabrėžia, kad jūsų spektakliai ypatingi. Nieko atsitiktinio, nereikalingo. Viskas yra tikslinga. Nekrošius pateikia žiūrovui rebusus, metaforas, uždavinius, kuriuos kartu sprendžia ir aktoriai, ir režisierius, publika. Tiesiog įdomu, o kaip jūs regite pasaulį kasdieną. Tarkim, gerdamas kavą, pro langą žiūrėdamas į kiemą, galbūt važiuodamas gatve... Gal ir gyvenime jums būdingas metaforinis pasaulio matymas?

– Ne, tikrai ne. Labai realiai priimu gyvenimą, vakarą, dieną, rytą... Aš esu labai realus žmogus. Tačiau, kai jau liečia darbą... Čia yra profesija, vis dėlto profesija yra darbas. Aš nesakau, kad režisūra yra tokia kūrybinga profesija. Čia reikia daug amato, kantrybės...

– ...ir talento.

– Ne, nebūtinai. Vis dėlto mes esame tik literatūros kūrinio vertėjai. Autorius parašė, o mes išverčiame tą literatūrą į sceninę kalbą, į vaizdą, į mizanscenas. Tiesiog atliekame tarpinę funkciją tarp autoriaus ir žiūrovo. Taip kad meno nėra ypatingai daug režisūroje.

– Vertimas gali būti ir geras, ir labai prastas...

– Taip, gali būti. Tačiau autorystės prisiimti mes negalime. Mes esame tik išpildytojai, interpretatoriai.

– Bet, režisieriau, su jumis ginčytųsi šimtai jūsų žiūrovų, kurie pasakytų, kad interpretacija kartais gali būti daug įdomesnė už patį kūrinį.

– Galbūt ir ginčytųsi. Tačiau aš esu prieš režisūros kulto sureikšminimą. Dabar jau gal 20 metų tapo labai madinga liaupsinti režisierius, o gal ir režisieriai save išaukštino, tarsi be jų čia viskas sugriūtų... Gal truputį mes ant koturnų laikomės. Bet čia tik iliuzija.

Naujienos