Žiūrovai aktorių pamilsta už savus prisiminimus

Rūta Oginskaitė 2006 12 04 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas 2006 11 28

aA

Vladas bagdonas – Faustas, Salvijus Trepulis – Mefistofelis
Šeštadienį ir sekmadienį Vilniuje „Meno fortas“ vaidino Eimunto Nekrošiaus „Fausto“ premjerą, kur Vladas Bagdonas atlieka pagrindinį vaidmenį. Bet Fausto jau nebėra Vilniuje. 57 metų artistas šią savaitę vaidins tėvą Ignacijų Lenkijoje, Torūnės teatre, kur jau treti metai žiūrovai renkasi į estų meistro Elmo Nuganeno surežisuotas Witoldo Gombrowicziaus „Sutuoktuves“.

Iš „Sutuoktuvių“ V.Bagdonas skubės į Maskvą. Gruodžio 4 dieną aktorius laukiamas prašmatniame „Kempinski“ viešbutyje – ten vyks iškilminga K.Stanislavskio premijų teikimo ceremonija.

Rusų meno elito apdovanojimą V.Bagdonas pelnė už viso gyvenimo indėlį į teatro meną.

Kita svečiui skirta Rusijos meno premija bus įteikta švedų režisieriui Ingmarui Bergmanui. Analogiškas premijas Maskvoje yra gavę aktoriai Jackas Nicholsonas, Meril Streep, Fanny Ardant, Gerard´as Depardieu.

2001 metais šis apdovanojimas buvo įteiktas E.Nekrošiui, pernai – Kanados teatro meistrui Robert´ui Lepage´ui. Žinodamas apie tokią kompaniją, V.Bagdonas neskubėjo džiaugtis savo apdovanojimu – nes manė, kad kažkas pajuokavo.

Ar V.Bagdonas, parsivežęs segę su brangakmeniais – sako, būtent taip atrodo K.Stanislavskio prizas, – galės ramiai ja pasididžiuoti ir pailsėti? Ne. Tiesiai iš furšeto pirmą valandą nakties jis sės į lėktuvą ir penktą valandą ryto išlips Jekaterinburge. Tos dienos vakarą jis vaidins Otelą „Meno forto“ gastrolėse.

Tada vėl skris į Maskvą ir filmuosis jauno režisieriaus V.Oganesiano pirmame filme „Marso vaikai“. Filmavimai vyko ir iškart po „Fausto“ premjeros Maskvoje – nuo šešių ryto artistas jau buvo kino aikštelėje. O dar kas savaitę savo mylimo dėstytojo kantriai laukia studentai Muzikos ir teatro akademijoje. „Mūzų malūno“ pokalbis su V.Bagdonu – apie aktorystės malonumus ir privilegijas.

* * *

– Ne kartą skaičiau recenzijose, kad esate laikomas E.Nekrošiaus alter ego scenoje. Ar pats toks jaučiatės?

– Nedrįsčiau šitaip kategoriškai sakyti. Tikrai mes nesusitarę dėl to su E.Nekrošiumi ir nemanau, kad jis šitaip galvoja. Bet jeigu toks įspūdis susidaro, tegul jis būna. Daugiausia dirbu su E.Nekrošiumi. Tik nenorėčiau būti laikomas vien E.Nekrošiaus artistu, o matau, kad linkstama vien jį pabrėžti. Gal žmonėms taip patogiau? Kiti režisieriai atsiduria lyg nuošalėje – bet ne mano gyvenimo nuošalėje.

Tikrai labai įdomu buvo dirbti su visais režisieriais, kuriuos sutikau. Su lenku Janu Szurmejumi, su kuriuo kūrėme „Graiką Zorbą“ Kauno muzikiniame teatre, su Elmo Nüganenu Torūnėje.

Štai dabar man smagu, kad manęs laukia „Sutuoktuvių“ spektaklis Lenkijoje. Už savo tėvą Ignacijų ir apdovanojimą esu pelnęs Kališo festivalyje, kur sukviečiami įdomiausi lenkų teatro aktoriniai darbai.

Prisimenu ir darbą su amžinatilsį Dalia Tamulevičiūte – ir „Daukantas“, ir „Vakarienė penkiems“, kiti spektakliai, kurių buvo nemažai. Su Jonu Vaitkumi – „Ana Vais“ ir „Gagarino gatvė“. Kiekvienas suteikė man galimybę ne tik bendrauti, bet ir praplėsti akiratį, išbandyti kiek kitokius aktorystės būdus. Tiesiog – malonumą dirbti.

– Ar jums svarbu, kad režisierius per repeticijas būtų švelnus ir atidus, ar jūs įsiaudrinate nuo pastabų, ginčų, pykčio?

– Aš nepamenu, kad mes pyktumės. Nesu tokio charakterio, kad režisierius turėtų pykti. Pats nemėgstu scenoje simuliuoti, neveikti ir studentus to paties mokau. Neveikimas, apsimetimas, kad veiki, tik vargina tave. Turi darbą dirbti, kad jis tau suteiktų malonumą – to visada ieškau. Nes kuriems galams tas darbas, jei jis tau suteikia tik vargą ir kančią.

Rašytojas sukrauna į lentyną knygas ir žino: jis sukūrė. Ką, jūsų požiūriu, sukrauna artistas?

– Man labai patinka E.Nekrošiaus frazė: „Mes orą judinam“. Ji, manyčiau, absoliučiai teisingai apibūdina mūsų darbą. Mes pajudinam orą, nusilenkiam ir išeinam. Dėl to oro judinimo, dėl momentinio, tą pačią sekundę vykstančio kontakto mes šitiek metų ir vargstame.

Ne vien tai. Kažkaip kitaip – ne vien oro judinimu – vadinama tai, kas lieka žmonių atmintyje, dėl ko jus myli.

– Išlieka žiūrovų prisiminimai ar prisiminimų motyvai. Jeigu jie paliečia žmogų, kuris sėdi ir žiūri. Mes priklausomi nuo žiūrovų, nuo to, kaip jie gyvena su mumis. Vienaip dirbama repetuojant, kitaip – jaučiant žmonių alsavimą. Reikėtų tai vadinti stebuklu, ir neaišku, kas pirmas tą stebuklą padaro, nebūtinai juk artistas.

Ar jūs visada tilpote vien artisto profesijoje? Ar nesinorėjo išbandyti daugiau?

– Man gražus jaunatviškas maksimalizmas, kai norisi visko, dalyvauti visuose menuose. Man kadaise atrodė, kad aš labai daug trokštu, norėdamas vaidinti viską. Tačiau tokie norai artistui, jau įgijusiam patirties, atsiranda tada, kai jam ima stigti tiesioginio darbo. Pažįstu ne vieną artistą, kuris, slegiamas būtent aktorinio nedarbo, imasi tai knygą rašyti, tai tapyti, tai dar ką sumano.

Aš nuolatos to darbo turėjau. Manęs nebuvo aplankiusios mintys imtis ko nors kitko. Na, buvo gal krizės laikas, kai išėjau iš teatro ir pusmetį dirbau radijuje – užsiėmiau ne tuo, kas man įprasta. Tas pusmetis man dabar atrodo kaip labai ilgas laikotarpis.

Žiūriu, kad daugeliui artistų šiais laikais gal neužtenka kantrybės, ir jie tai puola į pramogų verslą, tai pavargsta nuo vaidybos ir ima režisuoti. Ir gal pinigų daugiau užsidirba.

Mūsų duona nėra labai balta. Ji gana rupi. Reikia kantrybės. Kol kas aš galiu pasigirti jos turintis. Ir prasmę matau. Pajusti žiūrovų alsavimą, manyčiau, yra kur kas smagiau aktoriui nei režisieriui. Gali žmoguje, sėdinčiame salėje, apgyvendinti visai naują pasaulį, priversti užsimiršti.

Tai didelė mūsų privilegija. Ja tikrai galiu didžiuotis ir nemainau jos į jokią kitą sferą. Gal ir smagu būtų akvarelę lieti. Bet tai – nepalyginami dalykai.

„Vaidiname istoriją, truputėlį kitokią, nei Goethe parašė”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Rusų teatro kritikai „Fauste“ mato nelaukto šmaikštumo – per „valstietiškas“ Dievo (Povilas Budrys) ir Mefistofelio (Salvijus Trepulis) traktuotes. Ar sutinkate, kad „Fauste“ linksma?

– Sunku komentuoti, kai tris veiksmus neišlendi iš scenos. Aš net kol kas negaliu suformuluoti, apie ką mes vaidiname. Bet vaidiname istoriją, truputėlį kitokią, nei Goethe parašė. Gal apie tai, kad meilė – svarbiausia mūsų gyvenime.

Atvirai pasakysiu, kad pati medžiaga – Goethe´s „Faustas“ – man atrodo sausa. Vadinkit kaip norit, genialiu kūriniu ar dar kaip nors, bet ten yra daug kalbų ir mažai veiksmo. Ir tas romantizmas labai dažnai stabdo.

Mūsų „Faustas“ – labai paprastas spektaklis. Toks netikėtai paprastas, kad net stebiuosi Eimio drąsa. Užtat veikia pakankamai įtikinamai. Pagaliau ar sudėtingas spektaklis, ar paprastas, Eimiui labiausiai rūpi žmogus, o ne ledas ar akmenys.

Naujienos