Elžbieta Latėnaitė: Tai pasitaiko žiauriai retai

Rūta Oginskaitė 2006 11 06

aA

Aktorė Elžbieta Latėnaitė jaučia, jog teatre yra jau seniai. Jai tik dvidešimt metų. Pernai, antrakursė aktorystės studentė, ji jau vaidino Iriną savo pedagogo Rimo Tumino „Trijose seseryse“, keldama žiūrinčiųjų nuostabą ne tiek jaunyste, kiek brandumu.

Lapkričio mėnesį, kai Vilniuje vyks Eimunto Nekrošiaus „Fausto“ premjera, pamatysime Elžbietos Latėnaitės Margaritą. Spalio pabaigoje pasaulinė „Fausto“ premjera buvo suvaidinta Italijoje, Modenos miesto teatre.

O kokia yra pati Elžbieta?

Elžbieta Latėnaitė: „Visiškai neturiu pagrindo kalbėti apie sunkumą ar nuovargį”. Olgos Posaškovos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

– Ar paveikė „Fausto“ premjera Modenoje tavo nuotaiką, būseną?

– Be abejo, kaip ir viskas visuomet. Jei apie šventinį premjerinį nerimą, tai jo nejutau, jo nesijuto ir trupėje. Formalus „premjeros“ įvardijimas netenka reikšmės prieš paties spektaklio aurą, spinduliuojančią keistą ilgaamžiškumą: rodėsi, spektaklis jau labai seniai egzistavo, yra ir bus. Spektaklis kelioms valandom pagrobtas iš amžinybės. Dėl jo fundamentalumo, dėl to, kad mes esame su juo seniai.

– „Fausto“ repeticijų buvo ištisi metai, netgi daugiau. Esi sakiusi, kad tas laikas tau atrodo trumpas. Kodėl? Ar kad buvo malonu, ir dėl to neprailgo?

– Malonu visai nereiškia kažkokios ramios lepios vegetacijos. Nuo pat pirmos dienos jaučiau stiprų pasitenkinimą dėl akivaizdžiai didelių režisieriaus ketinimų ir kažkokios atmosferinės energetikos giminystės. Tai pasitaiko žiauriai retai. Dėl to aš visiškai neturiu pagrindo kalbėti apie sunkumą ar nuovargį. Beje, šias sąvokas apskritai ignoruoju. O šiandien dar ir dėl to, jog susitikau gana artimus sau žmones, su kuriais galima esmingai veikti. Nes dažniau pasitaiko gan menkos aplinkybės. Visada įkvepia, kai artima. Artima – tai nereiškia panašu ar kad mus sieja kažkokios bičiulystės, ar kad atradau „savo“ trupę. Ne. Tiesiog ta trupė mane tenkina žmogiška prasme. Visi „Fausto“ žmonės labai atskiri, o inteligencija, vieningas siekis ir pagarba jungia.

– Ką turi omeny, sakydama „artima“ apie „Faustą“: žmones, medžiagą?

– Režisierių, repeticijų vyksmą ir aplinkybes, medžiagą, aktorius, „Meno fortą“, kartu praleistus metus. Čia yra viskas. Tai užgriuvo labai netikėtai ir laiku, kaip visi esmingiausi įvykiai. O nelaukta yra teisinga, nes aplenktas numanymas.

Mano užmojai labai platūs (arba labai menki, čia kaip pažiūrėsi), tad natūralu, jog sutikus ką panašaus šiuo požiūriu ir gavus galimybę dalį jų realizuoti, ateina įkvėpimas. Kai kalbu apie užmojus, neišskiriu savęs iš kitų, mat gali būti, jog absoliučiai kiekvieno (ir nusibrozdinusios Ksiušos, ir taksi vairuotojo, ir jo ekscelencijos) kūrybinis potencialas yra panašus – panašiai begalinis, tik nuo pat gimimo sąmoningai-pasąmoningai jį panaudojame arba ne. Tikiu, kad juoda yra balta, žmogus – paukštis ir kas tik nori, o mėšlas ir debesis – vienas ir tas pats. Drąsa pri(si)pažinti savo galią ją padaugina.

– Panašu į svajonės išsipildymą?

– Kiek begalvočiau ar negalvočiau, svajonių neturiu. Nors nesakau, jog „svajonės tik kvailiams“. Anksčiau pragmatiškai tvirtindavau, jog turiu tik tikslų, šitaip viską supaprastindama: arba nori kažko, arba ne, o sulig panorėjimu tai ima įsigyvendinti. Dabar atrodo, jog dar yra impulsai – mažiau racionalūs troškimai, negu tikslai – alogiški intuityvūs potraukiai. Jų pradžia ar tai, kas juos nulemia, neaišku.

– Ar Eimunto Nekrošiaus kūryba anksčiau buvo tavo, kaip žmogaus, kuris žiūri teatrą, biografijoje?

– Neseniai perskaičiau interviu, kuriame „Fausto“ režisierius sako, jog niekuomet nesijautė esąs Lietuvoje, nors niekada nebuvo ilgam iš jos išvykęs. Anksčiau, kai stebėjau teatrą, režisieriai Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus buvo tarsi arčiau, o Eimuntas Nekrošius – atskiras ir gana miglotas bendrame Lietuvos teatro kaleidoskope.

Dėl to svarbu, jog pas jį patekau. Pas tą, apie kurį mažiausiai galvojau ir kuriame, pasirodo, atradau tam tikrų gilių atitikimų. Tai vėlgi nereiškia, jog turime daug bendro, kad mūsų ilgos šnekos, kad lengva nuspėti kitą žingsnį.

Kai vieną kartą žurnalistė paklausė, kuo aš patraukiau šiuos du režisierius, neturėjau, ką atsakyti, nes logiškai paaiškinamos priežastys, manau, neesminės ir neįdomios.

„Vlado Bagdono paklausiau, ar tikrai negalima stoti dabar, po vienuoliktos klasės. „Ne“ – atsakė griežtai bagdoniškai”.
– Esu skaičiusi, kaip viename interviu atsakai, jog tu ne atėjai į teatrą – tu visada jame buvai.

– Ne visada, o tik daug seniau nei debiutavau. Įdomu, kada gimė šitas stiprus potraukis teatrui. Nuo mažens galėdavau patekti į spektaklius be bilieto, bet ne tai svarbiausia. Turbūt gabumų ištakos slypi ir tėvuose, tačiau ne tiek paveldėtos, kiek sugertos iš liberalių, mylinčių ir neįprastų tėvų elgesio. Visada daug laurų skyriau savo – vidurinio vaiko – padėčiai, kuomet netituluotas statusas (nei vyriausia, nei jauniausia) ugdė stebėjimą, neegoistinį žvilgsnį, tam tikrą autokratiškumą. Labiausiai tėvams esu dėkinga už tai, jog vaikystėje ar paauglystėje ne iškart patikėdavo, negarbindavo manęs, nesureikšmindavo mano veiklos.

Vėliau – teatras. Pavyzdžiui, labai ryškus atėjimas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir pirmo kurso laikas: tuomet vyko visiškas atsivėrimas, trokštamo įsisamoninimas ir pasisavinimas, ateitis, virstanti dabartimi. Po to – „Trys seserys“, ir aš atsidūriau profesionalaus teatro teritorijoje, kur buvau pastebėta ir pripažinta. Nepajutau, jog tai mano debiutas, tik kažkam iš šono atsirado nauja artistė. Sulig studijavimu ir Irina realizavosi teatro meilės lūkesčiai. Kas toliau?

Neseniai atradau reikšmingą sau įvaizdį: vienas žmogus supurto už atlapų kitą. Ši metafora vaizduoja akistatą su akivaizdžiai stipresne arba nepatirta jėga. Pasitaiko nedaug aplinkybių, kurios jaudina, dar mažiau tokių, kurios sukrečia. Kitaip sakant, maža tokių jėgų, kurios gali supurtyti už atlapų. Pavyzdžiui, tuomet, kai esu scenoje, praktiškai visada galiu šią būseną pajusti: dingsta (savi)analizė, o emocija, mintis grįžta į pradinį nevaldymą.

Skubios ir intensyvios Irinos repeticijos neramino ir kaupė, buvo didelė išgyvenimų gama – dar ir dėl to, kad tik pradžia. Toliau spalvos sodrės.

Margaritoje nemaža to purtymo už atlapų – kaip teksto, kūniškumo ir paties spektaklio. Dažnai susiduri su akivaizdžia galia – režisieriaus, teatrinio akto, kartais – savo.

– Klausantis tavęs ar matant tave scenoje neatrodo, kad būtum debiutantė. Panašiau, kad labai seniai esi teatre, turi sukaupusi didelę patirtį, esi stipri ir laisva, o mums, publikai duota tik dabar pirmą kartą tave matyti. Kaip pati jautiesi – ilgai gyvenanti?

– Tikiu, kad yra patirtis ir yra žinojimas, su kuriuo gimstama, jo nereikia patirti, perskaityti. Patirtį galima apčiuopti, prisiminti, o žinojimas – kaip bazė. Žinojimas mąstyti ar kurti taip, kad net sunkiai paaiškinama.

Mokydamasi vienuoliktoje klasėje paskambinau į LMTA pasidomėti kitų metų stojamaisiais. Sužinojau, kad kitais metais gali niekas nerinkti aktorių kurso ir įpuoliau laisva klausytoja į Rimo Tumino naują kursą. Atsimenu, per konsultaciją Vlado Bagdono paklausiau, ar tikrai tikrai negalima stoti dabar, po vienuoliktos klasės. „Ne“ – atsakė griežtai bagdoniškai. Likimo ironija – dabar esame mylimieji (turiu omeny spektaklį, cha).

Vėliau – Irina. Repetavome trise, dabar – gaila – esu tik viena. O pavardės prie vaidmens – trys parašytos. Aš ne kartą prašiau režisieriaus, kad vaidinčiau ne vien aš. Koks turtingas būtų vaidmuo, sukurtas trijų pajėgomis, koks turtingas teatras su trim Čechovo Irinomis. Ir kokia turtinga būtų Irina, jei pamatytų Tumino „Tris seseris“.

O man po repeticijų ir premjeros euforijos, oficialiojo pripažinimo skonio apėmė šioks toks nusivylimas. Nes pasisotinau, o apetitas didesnis, negu aplinkui – ėdalo. Tada supratau įgyvendinusi tikslą. Juk aš, paauglė iš „Elementoriaus“ (Gedimino Storpirščio teatro studijos), po kokio manęs nepatenkinusio etiudo eidavau su ašarom ir sakydavau naktiniam Vilniui: „Palauk, tu, Lietuva, pamatysi tokią aktorę, kokios dar nematei!..“ Toks buvo mano spiritus movens, ambicijos degė.

Iš esmės tas degantis tikslas buvo įgyvendintas su „Trimis seserimis“. Noriu naujo tikslo. Praveriu apžiūrėtos trobos duris, o ten plačiausi – laukai. Pasaulis. Yra mūsiškė teatro mokykla, yra ir užsienio mokyklų, bet ar bus ten didesnė žinių ir išgyvenimų koncentracija, nei susitikus akis į akį su Tuminu, Nekrošiumi? Šios profesijos studijuoti nelabai ir besinori. Todėl galvoju apie akademines atostogas, išvažiavimą kuriam laikui. Ir kokią naują profesiją studijuoti. Kuri apimtų ir mokslą, ir meną, ir mane. O tradicinėje-konservatyvioje švietimo sistemoje tokių mokyklų nematau.

Noriu, kad man kasdieną dėstytų filosofiją, vis kitokią užsienio kalbą, kad lieptų per savaitę parašyti bent du muzikos kūrinius, prozos gabalą, pusę pjesės, kurpti scenarijų kino filmui ir mąstyti apie savo spektaklį.

Galvoju po „Fausto“ premjeros laikinai išvykti. Be jokių konkrečių tikslų, vietų, pavardžių ir adresų. Nieko užsibrėžto. Geriau suklysti ir tada patyrinėti šunkelius nei gražiai eiti šiuo puošniu ir patogiu pradėtu keliu.

– Kaip tau atrodė teatras iš šalies ir kaip atrodo dabar – iš vidaus?

– Anksčiau atrodė, kad daug labai stiprių aktorių. Bet nežiūrėdavau į juos kaip į dievus. Sėdėdavau jų spektakliuose su šypsena per visą salę ir sau maniau: „Palauk, palauk, aš jau tuoj, ateisiu pas tave, pasimėgausime vienas kitu“.

– Į ką šitaip žiūrėjai?

– Į Rimantę Valiukaitę, Vytautą Šapranauską, Rolandą Kazlą, Krtistiną Kazlauskaitę, Arūną Sakalauską, Rasą Samuolytę, Astą Baukutę, Dainių Gavenonį...

Ramunės Marcinkevičiūtės knygoje apie „Fausto“ režisierių skaičiau jo pasakytą mintį, jog būna, kad žmogus gali pamatuoti, patikrinti kitą. Tikslu.

Dabar aš teatro – savo buvusios siekiamybės ir neišvengiamos ateities viduje. Čia gaivališka, stipru. Teatras nėra purvo ar intrigų irštva – žmogus patiria tą, ką nori. Čia labai daug emocijų – pačia geriausia prasme. Priartėjusi pamatau netobulumų, beveik kiekvienas turi silpnų pusių. Kiekvienas žmogus – kitas teatras.

„Ar pastebėjote, jog nėra Mažojo teatro spektaklio, kuris spinduliuotų šaltį?”. Scena iš „Trijų seserų”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Pavyzdžiui, Mažasis teatras. Čia aktoriai – kaip vaikai: pažeidžiami, spindinčiomis akims, energingi. Ir Tuminas, ir jo spektakliai turi daug vaikiško vitališkumo, kuris keri ištikimus žiūrovus. Žiūrovai ateina ne į išbandymus, jie neprovokuojami, negniuždomi deklaratyviu destruktyvumu, socialiniu realizmu, negėdijami ir neprievartaujami. Ir už tai labai dėkingi. Šio teatro spektakliai – tai vaikiškai naivus, bet veržlus, turiningas bei reikšmingas prisilietimas prie medžiagos, prie vienas kito ir žiūrovų. Mažojo žmonės vienas kitam jaučia viską, tik ne panieką. Ar pastebėjote, jog nėra Mažojo teatro spektaklio, kuris spinduliuotų šaltį?

„Meno forto“ aktoriai tarsi brandesni. Jų galvos šviesios, kūnas – visagalis. Čia vieno santykis į kitą neįpareigojantis, šaltesnis, o scenoje šios sąvybės virsta gilesne, aukštesne savimone ir santykiu į šalia esantį, taip išlaisvindamos erdvę bet kokiai kūrybai.

Man vertingiausi aktoriai iš „Meno forto“ – jeigu paklaustumėte – yra Diana Gancevskaitė ir Vaidas Vilius. Tai, ką suteikia aktoriui nekarštligiškas santykis į savo profesiją ir erudicija, yra reta ir stipriai traukia.

Apie kitus režisierius – teikiu pirmenybę ne Oskaro Koršunovo pastatymams pagal šiuolaikines pjeses, o „Meistrui ir Margaritai“ ir „Oidipui karaliui“. Jie reprezentuoja tai, kuo tas teatras traukia – gelme, gaivalu ir žemiškomis aistromis. Niekada nesutiksiu, jog šis teatras nėra inteligentiškas – su kokia pagarba pastatytas Oidipas.

– Turbūt logiška, kad dabar norėtum dirbti su Koršunovu?

– Logiško nieko nėra. Kalbėdama apie universalią profesiją, kurią studijuoti oficialiai nėra kaip, aš kalbu ir apie tai, kad manęs netenkina vien aktorystė. Čia ir dingsta tas atseit logiškas naujų vaidmenų, trupių siekis. Kita vertus, neabejoju, kad vaidinsiu, kad turėsiu vaidmenų – iššūkių. Tik aktorystė užleidžia vietą kitiems potraukiams.

– Kažko konkrečiai mokaisi?

– Mokausi muzikos, literatūros. Dramaturgijos, kurios Lietuva nesoti. Yra šokis, kinas. Niekad netikėjau, kad žmogus yra tik dalinai stiprus. Jei galia, tai visapusiška. Tobula figūra – rutulys, ne, gal taškas. Jie neturi pabaigos ir tarp savo konstrukcijos elementų neturi perėjimų, pvz., kampų. Beje, žmogaus širdies forma – irgi tobula.

– Vadinasi, nuo vaikystės buvai daug lavinta, ruošta keliems menams?

– Lankiau kažkokių burelių, bet juk ne čia esmė. Manau, jog nėra pagrindo visiškai sutapatinti tai, kad tėvai vaikystėje investuoja į vaiko galimybes, veda mokytis muzikos ir menų ir tai, koks vaikas užauga. Lankiau šiek tiek baleto, nedaug dailės, M.K.Čiurlionio meno mokykloje pusdevintų metų mokausi pianistės specialybės, trumpai dainavau chore, sėsliau apsistojau tik teatro studijoje „Elementorius“. Visi šie dalykai žmogų sužadina, atveria akis. Tačiau ne sukuria jį. Būtų per daug apčiuopiama žmogaus charakteristiką apibrėžti tik paveldimumu ir vaikystės veikla.

Tai, kokia esu dabar, priklauso nuo manęs ir mano ryšių su pasirinktais žmonėmis, profesiniais partneriais. Ir aš viską galiu, bet kokias aplinkybes sau susikurti. Taip yra, ir šiuo laikotarpiu aš tai labai aiškiai juntu. Nežinau, kas bus vėliau, gal bus malonu pajusti prieraišumą ir priklausomybę nuo aplinkos.

– Ar su savo polėkiais telpi tėvų namuose?

– Aš gyvenu atskirai labai mažame bute. Maniau, jog po teatrinių-kūrybinių laukų bus pats tas grįžti į savotišką suspaustą celę.

Man namai nėra ta vieta, kuri simbolizuoja jaukumą, šilumą. Visiškai ne. Pastebėjau, kad ir žmonėms pas mane nebūna jauku. Žmonės prie manęs neprisiriša, nesisavina, kaip savinasi tai, kas brangu. Greičiau veikiu intriguojančiai, bet atstumiančiai (tik ne tuos, kurie giminingi!). Nes drąsa, atsainumas, troškimas būti purtomai už atlapų suteikia šaltumo, griežtumo įspūdį kasdienėje šviesoje. Gaila, kad nemažai aplinkinių turi tik tiek stipraus regėjimo, kad įžiūri vien tą griežtą skonį ir tariamą rūstybę, ir galvoje paverčia jį kuo paprasčiau identifikuojamu, pavyzdžiui, arogancija. Vieni mato kategoriškumą, kiti – polėkį. Mato tai, ką nori matyti.

Neturiu emocionalių, glaudžių ryšių su niekuo. Tik su tuo, į ką šią akimirką esu pasinėrusi – su žmogumi, spektakliu, knyga. Tai ne storaodiškumas, tai lankstumas.

– Ar Margarita – fiziškai sunkus vaidmuo?

– Intensyvus – taip, sunkus – ne. Siužetas sceniniame veiksme taip išsidėstė, kad turiu palyginus daug suvaidinti per neilgą laiką. Man tai patinka.

Būna tokių režisūrinių sprendimų, kai aktorius turi marias vietos improvizacijai, kaskart naujiems sąlyčiams su partneriais, o būna, kad režisūrinė mintis neteikia azarto, maža kuo kvėpuoti, tad ir vaidyba skurdi. „Faustas“ erdvus, o Margaritos, kaip vaidmens, erdvumas slypi ne tik sumanymuose, bet ir jos, kaip vaidmens autonomiškume, nepriklausyme nuo kitų. Beje, turbūt pastebėjote, Nekrošiaus spektakliuose dažnai vaidmuo kaip idėja yra savarankiškas piešinys, kuris nėra akivaizdžiai susaistytas ar priklausomas nuo jį vaidinančio aktoriaus ir nuo scenos partnerių.

Menka vertė minties, jog režisieriui Nekrošiui nesvarbūs aktoriai. Kas pažįsta teatrą, sutinka su manimi. Juk koks turi būti aktorius, kad idėją, kurią pasiūlė toks režisierius, jis ne pademonstruotų, ne reflektuotų, bet ir prilygtų jai! Juk čia kūryba, aktorius turi savais individualiais ženklais tą idėją interpretuoti, o ne išeksponuoti. Nekrošiaus teatre aktorius nežmoniškai svarbus. Jis įkūnydamas keičia idėją, o vaidmuo – iš dviejų kūnų gimęs trečias.

Režisieriaus Nekrošiaus spektakliuose – griežtos režisūrinės schemos. Tai pakylėti atspirties taškai, tam tikra erdvinė konstrukcija, kuri jokiu būdu nevaržo, nedusina, o iššaukia kitoniškumą. Rimas Tuminas – žemė, jo spektaklyje viskas apčiuopiama, juntama, tvyro, čia pat jaudina ir keri. Jo spektaklyje esu ant žemės, kur oras, žmonės, jausmai, o Nekrošiaus – erdvinėje konstrukcijoje, pakylėtoje laisvėje. Kas vertingiau – žemė ar erdvė, klausti nėra prasmės, nes abi sferos fundamentalios. Man – gal erdvė. Galų gale tai – asmeninių impulsyvių potraukių reikalas.

Naujienos