PLArTFORMA: įspūdžiai iš festivalio II

Gitana Gugevičiūtė 2006 08 31

aA

Šiame festivalyje Plartforma žiūrovams buvo pristatytas itin retai rodomas (dėl specifinio režisūrinio sumanymo ir dėl to, kad kūrybinė komanda surinkta iš visos Lietuvos) Rolando Atkočiūno spektaklis „Idioto mišios“ ir vienas geriausių „Menų spaustuvės" (Scenos menų jaunųjų menininkų programos „Ateinantys‘05") teatro projektų – Dalios Jokubauskaitės spektaklis pagal Ingrid Lausund pjesę „Bestuburiada".

Dalios Jokubauskaitės „Bestuburiada"
Dalios Jokubauskaitės spektakliui „Bestuburiada“ iškart knieti prilipdyti porą epitetų – „kompaktiškas“ ir „dailus“. Ar mažojo jachtų elingo erdvė buvo išties tinkamai panaudota, galima diskutuoti. Vis dėlto, nepaisant kai kurių subjektyviam skoniui neįtinkančių posūkių ir veiksmo peripetijų, spektaklis palieka malonų įspūdį. Ir įspūdį palieka ne kažkokios abstrakcijos, o labai konkretūs dalykai: sveika ironija situacijos atžvilgiu, elegantiškas veikėjų (biuro darbuotojų) dekoratyvumas ir autentiškumas, dinamiškas veiksmas ir, kas be ko, – pjesės aktualumas. Tai ištisa viename biure dirbančių penkių žmonių santykių epopėja, atsiskleidžianti priimamajame laukiant kvietimo pas viršininką. Aktyvi konkurencija, dviprasmiški žaidimai ir statusą biure nurodančios „kaukės“ – visa tai labai pažįstama, bet tik dabar aktualizuota scenoje. Taigi – nauja.

Atpažįstami tipažai patogūs asociatyviam įasmeninimui. Nevykėlis humanistas (aktorius Lukas Petrauskas), dalykiška moteris (Rasa Marazaitė), naivi (eilinė) mergina (Kristina Mauruševičiūtė), dendis (Donatas Pauliukonis), gana išdidus, orus Alekso Kazanavičiaus tarnautojas. Visi jie iš esmės tėra „ofiso šuniukai“, besistengiantys bet kokia kaina įtikti taip ir nepamatomam viršininkui, svaidančiam savo darbuotojams įsakymus ir nurodymus it spalvotus kamuoliukus. Jie viso labo aukos, kurių haliucinaciškų gyvenimų ašis – nuolankus darbas. Veikėjų dialogai ir monologai atskleidžia jų tapatybės išsicentravimą, atramos neturėjimą.

Nė vienas veikėjas ir nesusimąsto, kodėl ir vardan ko elgiasi būtent taip, o režisierės įvestas papildomas nebylus personažas – naivioji Jekaterinos Deineko veikėja – žaidžia. Ji atlieka tai, ko kiti veikėjai sau neleidžia – reaguoti autentiškai, savaip, kvailai. Dėl šio personažo tikslingumo irgi, matyt, galima diskutuoti, bet vis dėlto jis įneša kažkokios šilumos į tą spirale besisukantį dialogų ir monologų srautą, savo, rodos, betiksliu koegzistavimu nurodo, kokie kvaili, beprasmiai ir vis dėlto baisūs žaidimai vyksta, kai aklas nuolankumas, apsimetinėjimas ant pjedestalo užkelia nematomą viršininką – pseudodievą.

Iš esmės spektaklyje neegzistuoja atsitiktinumai – režisierės viskas numatyta ir suvaldyta: tikslus mizanscenavimas, aktorių kalba (tiek judesių, tiek garsinė) labai artikuliuota, tikslinga ir ekspresyvi. Tik gal kiek per daug kartojimosi (refreniškumo) ir jausmas toks, kad spektaklio vieta yra vis dėlto ne sandėly ar dirbtuvėje, o nedidelėje salėje.

Rolando Atkočiūno „Idiotas". Sauliaus Stonio nuotraukos
Rolando Atkočiūno „Idioto mišios“, nepaisant teigiamų vertinimų skleidžiamos mitologijos, palieka dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, negalima paneigti, kad dydis, garsas ir Dostojevskio aura veikia labai stipriai. Kita vertus, spektaklis palieka reginio, kuriame, be videoinstaliacijų, dramatiškos muzikinės partitūros, įspūdingo dydžio erdvės primygtinai brukamo sakralumo, mažai kas belieka. Na, o atmetus vieną ir kitą kraštutinimą, aptinkame, kad režisieriui pavyko sulaužyti įprastinį teatro pavidalą (nors spektakliai neįprastose erdvėse jau tampa įprastu dalyku, tad nebestebina), sukurti plataus užmojo vaizdą (tai irgi propaguojama), vaizdo ir garso efektus paversti svarbia spektaklio interpretavimo priemone.

„Idiotas“ – vienas lyriškiausių Fiodoro Dostoveskio tekstų, kuriuo rašytojas mėgino įminti žmogaus prigimties mįslę. Rašytojas teigia, kad tik įvertinus visas žmogaus kuriamas situacijas (ir iš arti, ir amžinybės požiūriu), galima tą mįslę įminti. Tačiau žmogui, praradusiam tikėjimą, per sunku siekti idealumo. Tikėjimą praradęs žmogus yra nelaimingas. „Idioto mišios“ – tai ne romano atpasakojimas, o režisieriaus sceninė versija. Nuorodų į religinį lygmenį ir spektaklyje netrūksta, visgi raiškiausiai čia narpliojamos meilės peripetijos, kuriose įsipainioja kunigaikštis Myškinas (Petras Venslovas), Nastasija Filipovna (Margarita Žiemelytė), Rogožinas (Vytautas Anužis), Aglaja (Kristina Skokova), Gania (Mantas Vaitiekūnas). Režisieriui pavyko akcentuoti, kad visi pasirodantys scenoje, kad ir kokias opozicijas tarpusavyje sudarytų, vienu aspektu yra labai artimi – jie nelaimingi, nes blaškosi tarp to, kaip gyvena ir kaip norėtų gyventi jų viduje tūnantis idealus žmogus.

Petras Venslovas sukūrė gana įtikinantį „samariečio“ vaidmenį, emocijas sudirgina Vytauto Anužio Rogožinas. Vis dėlto atrodo, kad tokio dydžio spektakliuose svarbiausia ne stanislavskiška psichofizika, o antikinis didingumas, stotas, balso spalvų gama ir išraiškingumas – elementai, galintys tiesiogiai sustiprinti sceninį įspūdį. Visa tai ir regime: ryškūs kostiumai, veide it kaukės stingstančios mimikos, išraiškingos balso moduliacijos, saikingi prabangos „štrichai“ (krėslai, draperijos, paveikslo ar veidrodžio auksinti rėmai) ir žemė, vanduo, ugnis, drėgmės prisitraukusios sienos. Nepaprastai vizualu. Ir tiek?.. Dydžiai visada vienaip ar kitaip veikia, o visa kita – skonio reikalas...

Naujienos