Mindaugas su baubiančia svita

Rūta Oginskaitė 2006 07 09

aA

Jaunasis Mindaugas su savo svita
Praeito šeštadienio naktį sutikau Trakų pilies kieme. Kartu su tais, kurie penktadienį prieš vidurnaktį susigrūdo tame kieme pažiūrėti, kaip Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ patraktavo Gytis Padegimas su Klaipėdos dramos artistais.

Nesu tokia naivi, kad iš „Mindaugo“ šiandienos Trakų ore laukčiau to, ko prieš keturis dešimtmečius sovietų pavergta tauta sulaukdavo uždaroje teatro dėžutėje. „Ar mokate tą žodį?“ – ir jau kvapą užima.

Savaitgalio publikai, Trakuose atsigėrusiai alaus, „tas žodis“ tikrai kvapo neužims. Todėl toliau nefantazuoju, o tvarkingai aprašau, kaip buvo. It koks Juodasis metraštininkas, kuris pradeda ir baigia „Mindaugą“.

Dar prieš 22 valandą – numatytą spektaklio pradžią – iš tolo matėsi, kad prie pilies artėja burinis laivas. Kaip ir žadėta, su personažais. O minios žiūrovų lėtai ėjo tiltais. Laivas prisišvartavo, o personažai jame sėdėjo ir laukė.

Maniau, kad bus stebuklas – juk artistai, personažai, Trakai, liepos naktis. O nebuvo nieko. Tie personažai – tiesiog vyrai, kurie laukė, kada galės eiti dirbti. Sėdėjo, apsitaisę apsiaustais su kailiais, pasirėmę ant kalavijų ir lūkuriavo (kostiumų dailininkė – Aldona Jankauskienė). Žiūrovai net užjautė, kad juos – turbūt senovės Lietuvos kunigaikščius – uodai kapoja, o šių jokie tarnai nebaido. Dar nežinojo, kad uodai laukia ir pilies kieme, ir ne vien kunigaikščių.

Kieme kėdžių eilės taip sugrūstos, kad reikia spraustis. Žmonijos daug. Ir vis dar eina pro pagrindinius pilies vartus. Jau ir pusvalandis nuo paskelbtos pradžios, o personažams nėra kaip įeiti.

Pagaliau pasigirdo kažkieno balsas, besidžiaugiantis, kad susirinkome į „mūsų“ spektaklį. Balsas vardijo rėmėjus, surašytus ant bilietų ir pilies sienų, o aš spėliojau, kas tu toks? Tikrai ne režisierius. Ir ne Mindaugas. Gal Trakų meras?

Savo poemos atėjęs paklausyti Justinas Marcinkevičius nusipelno tapti Tolerancijos žmogumi.
Kai pradėjo vaidinti, tas pats balsas aidėjo iš Juodojo metraštininko (Kęstutis Macijauskas) lūpų. Ir vaidinti abu metraštininkai pradėjo videoprojekcijoje ant pilies stogo. Juodasis valgė bananą ir mokė Baltąjį (Edvardas Brazys) rašyti: „O kas čia tokio? Sėdi ir rašai“. Vidury dialogo abu pasirodė kiemo scenoje gyvi ir tęsė ginčą. Tada Juodasis valgė morką. Ir abu buvo transliuojami ant stogo. A, supratau, tas bananas turėjo sujungti šiandieninę ir XIII amžiaus Lietuvas.

Netrukus pro vartus įvirto būrys vyrų iš aukščiau minėto laivo ir ėmė rėkti. Kol jie rėkavo („Trečia diena balne!“, „Garbė narsiam Žemaičių kunigaikščiui!“ etc.), pro tuos pačius vartus vis dar ėjo vėluojantys žiūrovai.

Kai narsūs kunigaikščiai pradėjo rėkautis vardais, išgirdau, kad vienas iš jų yra Mindaugas. „Tu, Mindaugai, geriau pasverki žodį“. Turėjau įtempti visas pastangas, kad atsirinkčiau „šį narsų vyrą“. Su laiku, videoprojekcijos ir mikrofonų padedama, atskirdavau jį iš kitų rėksnių – nuolat įsiutusį, šnopuojantį, pasirengusį narsiam šuoliui (Einaras Jokubauskas). Mėgsta Gytis Padegimas būti naujų talentų atradėju.

Ramesnis toje kompanijoje buvo tik Dausprungas (Rimantas Pelakauskas). Bet monotoniškai ramesnis, lyg visą laiką vaidintų tą pačią sceną, lyg laikas tam mielam personažui neitų. Įvairesnis buvo kuprelis Vismantas (Kazimieras Žvinklys). Su juo net ir Mindaugui jaukiau.

Mindaugas ir Morta: beveik „Įsimylėjęs Šekspyras”
Morta. Labai dailiai ją vaidino Eglė Barauskaitė. O scenos krašte visą laiką budėjo muzikantai, grojantys Gintaro Kizevičiaus muziką. Kai tik nuodėminga Mortos ir Mindaugo meilės istorija pasiekė kulminaciją, Mortos žodžius ėmė dainuoti Gintarė Skerytė. Ir tai, Dievaži, gražu. Tarsi gryno oro įkvepi. Bet iškart padainuotus žodžius pakartodavo – labai įsijautusi – pati Morta. Ir kam?

Scena žema (scenografė – Birutė Ukrinaitė), artistai matėsi iki pusės, o kai atsisėsdavo, tai kaip ir prasmegdavo. Pagrindinis personažas buvo ne Mindaugas, o videooperatorius. Vos tik koks kunigaikštis užsiveda pasisakymui, tuoj tas ir dirba su savo kamera bei lempa, o žiūrovams tenka kreipti akis į ekraną ant pilies stogo – ten viskas transliuojama stambiu planu. Ir operatorius vaizdo neužstoja. „Neapskaičiavo“, sušnibžda ratu sustoję kunigaikščiai, o jų žodžius po visą pilies kiemą išnešioja miniatiūriniai prie kiekvieno artisto kaktos pritvirtinti mikrofonai.

Po kurio laiko uodai, vėluma ir miegantys ar besikaprizinantys vaikai, kuriuos kunigaikščių rietenos akivaizdžiai užkniso, įveikė publikos drovumą. Ir tada poros, šeimos su atžalomis ant rankų, jauni ir seni ėmė nebebijoti scenos. Prisidengę rankomis akis, kad prožektoriai nežilpintų, prasilenkdami su lakstančiais personažais, žmonės pajudėjo vartų link. Pro sceną įėjo, pro sceną ir išeidinėjo. Ne visi, bet tai tapo pastoviausia šio spektaklio mizanscena.

Gi likusieji gavo fejerverkų scenoje bei danguje – kam gi būtume važiavę į Trakus, jeigu nelauktume ugnies efektų? Dar deglai, dar „nindzės“, lynais besileidžiantys nuo pilies stogo. Bet jeigu norite, kad ir vaikai trokštų naktis leisti spektakliuose apie Lietuvos istoriją, tai anų amžių kunigaikščiai santykius turėtų aiškintis kaip amerikietiškose imtynėse. Nenusileisite iki to? Bet iki fejerverkų pakilote?

Mindaugas - Vytautas Paukštė, trokštantis „pailsėti nuo žmonių ir triukšmo”. Pauliaus Lileikio („Lietuvos rytas”) nuotraukos

 

Kai nurimo fejerverkai, scenoje stovėjo Vytautas Paukštė. Artistas. Mindaugas. Tai, ką jis tuo momentu ištarė, buvo tarsi jo vaidmens motto:

Na štai, ir baigės viskas. Pagaliau
Bent pailsėsim nuo žmonių ir triukšmo.

Vytautas Paukštė perėmė vaidmenį nuo scenos po karūnavimo – nuo antrojo dramos veiksmo. Dabar supratau, kodėl režisierius nedarė begalinio vaidinimo pertraukos. Kiek gi žmonijos liktų po pirmosios dalies, kuri panėšėjo ne į reginį, o į radijo teatrą? Visa laimė, kad vaidinama išmintinga Justino Marcinkevičiaus drama, o ne koks mėgėjiškas scenarijus.

Su Vytauto Paukštės atėjimu prasidėjo teatras. Toks teatras, kokį pakelia vieniša asmenybė. Paukštei paklūsti, mąstai drauge su jo Mindaugu. Jautiesi iš tiesų dalyvaująs Lietuvos kūrimo ir vienijimo dramoje. Žinoma, dalyvauji tiek, kiek dar turi jėgų vidurnaktį.

Labiausiai sujaudino Paukštės-Mindaugo dialogo su Seniu frazės apie, tai, kas liks iš tavo darbo ir kančių ateityje.

O, kad dar žmogui leista būt sugrįžti!
Bent vieną sykį… grįžt pasižiūrėti…
Į ką išaugo jo kančia… Bet ne.
Tai būtų visiškas žmogaus žlugimas.

Įsivaizduojate, kaip tai skambėjo 1969-ųjų Lietuvoje? Ir dabar pakankamai aštru.

Bet kai bandžiau įžvelgti, kokią Lietuvą Mindaugas lipdo Senio dirbtuvėje... Palaukit, pirmiau priminsiu teatro istoriją, 1969-ųjų „Mindaugus“, sukurtus Henriko Vancevičiaus (Vilniuje) ir Povilo Gaidžio (Klaipėdoje) ir tą svarbią sceną, kur Senis žiedžia puodus, o Mindaugas pas jį ateina lipdyti Lietuvos.

Istorija byloja: „Antrojoje spektaklio dalyje Mindaugo ir Senio scenoje po Mindaugo žodžių „Paduok tą lentą. Lietuvą paduok!” Akademiniame dramos teatre nusileisdavo keramikinis Lietuvos žemėlapis, kurį Mindaugas lipdo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Klaipėdos teatre iš pradžių toje vietoje atsirasdavo veidrodinė siena. Salėje užsidegdavo šviesa. Veidrodyje atsispindėdavo publika. Lietuva – tai mes? Kokie mes – tokia ir mūsų Lietuva?“ (iš knygos „Lietuvių tarybinis dramos teatras“, 1987 m.).

Trakų pilies kieme Mindaugas iš Senio (Bronius Gražys) gavo tikrai vos ne „tą lentą“. Bent jau kažką, lengvai telpantį rankose. Kažkokią butaforiją. Irgi koncepcija. Pašifruokite prasmes ir esmes, erdvėvaizdžius ir pan. Pirmą valandą nakties. Jeigu dar nesate už vartų.

O, scenoje jau prasidėjo kataklizmai – užpuolė, staugia, grūmoja, gresia nauji fejerverkai, o videoprojekcijoje gražius gamtos vaizdus su raiteliais pakeitė sprogstantis automobilis. Čia, matyt, prikabintos tiesioginės aktualijos. Kaip ir anas bananas. Tai ir man laikas pro sceną, pro vartus, savo dar nesprogusio automobilio linkui. Tuo labiau, kad ir Mindaugas nužudytas.

Naujienos