Jūsų laiškai: kada triumfuoja vaidybos menas

2006 06 12

aA

Sveiki,
anąkart nespėjau parašyti, kuo tie vaidmenys ypatingi. Pasistengsiu glaustai (bet tikriausiai neišeis).

Sergejus Ivanovas - Katurjanas
Sergejaus Ivanovo Bilis („Ožka, arba Kas ta Silvija“) įdomus tuo, kad savo kalbėsena ir judesiais tarsi neprimena gėjaus, jo tapatybė dar lyg ir galutinai nesusiformavusi, bet sieloje jau bręsta jos branduolys; jo homoseksualumas yra tarsi maištas prieš išoriškai pavyzdingą tėvų gyvenimą. Mano supratimu, aktorius labai įtikinamai perteikė personažo trapumą, pažeidžiamumą, švelnumą ir sykiu maištą, kartų konfliktą, viskam suteikdamas lengvu homoseksualumo atspalviu (galbūt visai ne tai šiame charakteryje svarbiausia, bet įdomu, kaip aktorius, visai nenaudodamas išorinių priemonių  – kalbėjimo manieros, tam tikrų judesių – scenoje tampa gėjumi). Man pati gražiausia spektaklio scena – kai tėvas ir sūnus vienas kito paprašo atleidimo ir susitaiko.

Šio aktoriaus suskurtas Katurjanas („Pagalvinis“) taip pat skleidžia šviesią energiją, tarsi apšviečia savimi visa spektaklį. Jokiu būdu nesutikčiau su vieno žiūrovo nuomone, kad šiame spektaklyje nėra Dievo. Režisierius Jonas Vaitkus viename interviu yra sakęs, kad kiekviename jo spektaklyje yra plaštakė – turbūt jis turėjo omeny vilties, šviesos ir gėrio spindulį. Šiame spektaklyje tokia plaštakė išskrenda ne vieną kartą – kai pabaigoje abu broliai apsikabina, kai pasirodo žalia mergaitė, kai ką tik žiaurumu tryškęs Alekso Kazanavičiaus Arielis, kalbėdamas su ja, tiesiog persimaino ir tampa geraširdžiu, švelniu žmogumi, kai Michalas svarsto, ar Rojuje yra miegas. O Sergejaus Ivanovo Katurjanas paperka begaliniu tikėjimu savo kūryba, jos svarbumu, prasmingumu, o labiausiai – beveik krikščionišku nuolankumu neišvengiamybės akivaizdoje. Jo personažas sujungia auką ir budelį, esančius kiekviename žmoguje, ir kartu byloja apie atsakomybę. Jis švelnus ir kartu žiaurus, draskomas tos gėrio ir blogio kovos. Ir Arnoldo Jalianiausko Michalas, ir Katurjanas atrodo tikrąja to žodžio prasme persikūniję į savo personažus, todėl viskas, ką jie daro ir sako, atrodo gąsdinančiai realu ir įtaigu. Jų duetas užburia tobula energijos apykaita ir pusiausvyra, – atrodo, kad energija tarp aktorių eina ratu. Manau, visai įmanoma, kad protiškai atsilikęs asmuo staiga prabiltų labai logiškai – juk tokiems žmonėms būdingas tam tikras dvilypumas, o negalia jį tik paaštrina ir paryškina. Michalas kartu yra paslaptingas, gilus, iki galo nesuvokiamas personažas; atrodo, kad ir jis pats sau yra paslaptis.

Šarūnas Puidokas „Kontrabose”
Šarūno Puidoko Kontrabosistas prikausto dėmesį nuo pat pradžios iki galo, netgi sužadina norą domėtis muzika ir kompozitoriais! Jo vis didėjantis irzlumas ir
kartu augantis bejėgiškumas – įdomus neurotiškos, bet kūrybingos asmenybės keitimasis tiesiog žiūrovų akyse; labai plati emocijų skalė, vos juntami perėjimai iš vienos emocijos į kitą.

Eimučio Kvosčiausko Podsekauskas visų pirma suintriguoja tuo, kad atrodo nenusakomo amžiaus – galėtų būti ir ketverių metų vaikas, ir suvaikėjęs senis. Įdomu, kaip balsas visiškai pakeičia žmogų – personažas atrodo ir infantilus, ir isterikas, ir nelabai protingas, rodos, irgi ,,vaidina auką", bet kartu kelia simpatiją. Labai simpatiškas, mielas personažas, lyg atklydęs iš vaikystės.

Aurelija Tamulytė - Roza ir Sigitas Šidlauskas - Francas
„Nekalti“, man atrodo, yra labai „varniškas“ spektaklis apie amžinas egzistencines problemas: Dievo ir meilės ilgesį, blogio ir gėrio kovą, artimo meilę, kuri išlieka gyva, nepaisant visko, mirties baimę, nesusikalbėjimą. Net nepagalvotum, kad tai brechtiškas socialinis teatras, jeigu visi tiek apie tai nešnekėtų. Kai kurie personažai – Roza, Ela, Fadulas ir Elisijo, ponia Haberzat, manyčiau, ne „rodo“, bet yra (arba mane tobulai apgavo!). Pavyzdžiui, Aurelijos Tamulytės Roza – ne vien susmukusio kūno, perkreipto veido, bet ir kažkuo iš viduje vargšė, bejėgė auka, panaši į sudžiuvusią obelį, nevedančią vaisių; iš jos kažkada žydėjusio seksualumo likusios tik draiskanos; Daivos Stubraites Ela ne tik iš išorės apibyrėjusi pelenais, jie byra ir iš jos vidaus, sklinda kaip mirties bangos. Moteriškos tapatybės nuolaužos, vienatvė, depresija – ir viskas energetiškai perteikta taip įtaigiai! Net judesiai – apatijos, depresijos apimto žmogaus; tik retsykiais įsižiebia kažkokia gyvybės kibirkštis, bet taip pat staigiai užgesta, pranyksta pelenuose.

Daiva Stubraitė - Ela
Man atrodo, kad pagrindinė šio spektaklio tema yra Dievo ilgesys – apie tai galbūt byloja ir pjesės forma – monologai; kai kurie personažai neturi galimybes kalbėtis su kuo nors, todėl kalbasi su savimi, bet iš tikrųjų juk su Kitu, su Dievu. Šie žmonės yra paneigę Dievo įsakymus, nutolę nuo Dievo, bet kartu labai arti Jo – savo neviltyje ir vienatvėje, kada į Jį kreipiasi, patys to nesuprasdami. Tuo šis spektaklis primena Oskaro Koršunovo „Shopping and Fucking“, taip pat ir kitą Gintaro Varno spektaklį – „Gedulas tinka Elektrai“. Bet kokiu atveju, „Nekalti“ visa savo neviltimi teigia gyvenimą ir viltį. Labiausiai tai atsiskleidžia Valentino Krulikovskio, Valentino Novopolskio ir Jūratės Onaitytės personažuose. Tie, kurie yra atstumtieji, už visuomenės ribų, nuo pat pradžių rūpinasi kitais – taip nuoširdžiai ir drąsiai; argi tai ne plaštakė? Jūratės Onaitytės sakomas tekstas visada kiekvienu žodžiu įsismelkia į sąmonę, gal dėl to jis geriausiai ir įsiminė. Ponia Haberzat labiausiai kelia užuojautą (iš jos nuolat skrenda plaštakės!), bet kartu yra daugiaplanis personažas, auka ir kaltintoja, ir agresorius.

Valia - Darius Gumauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

„Vaidinant auką“, manau, taip pat kelia amžinuosius egzistencinius klausimus (apie jokius socialinius dalykus ir posovietinę tikrovę net nesusimąsčiau), todėl šis spektaklis yra toks pat gilus ir neišsemiamas, kaip ir visi Oskaro Koršunovo spektakliai. Jis veikia ir protą (tiems, kas jo teatre neišjungia), ir širdį (tiems, kam protas teatre išsijungia), ir dvasią (valo pasąmonę). Šis spektaklis yra kaip valčių atspindžiai ežero paviršiuje – kartais jie atrodo tokie pat tikri, kaip ir pačios valtys. Visi personažai yra tarsi apgaubti užuojauta (tikriausiai užuojauta žmonėms yra režisieriaus savybė, nes ji jaučiasi visuose jo spektakliuose, o ypač šiame, kur personažai ne visai žmonės, o tik visokiu ydų ir utriruotų savybių rinkiniai); vis dėlto vienintelis „dar gyvas“ žmogus, man atrodo, yra pagrindinis veikėjas. Galbūt jis netgi yra herojus, nes vienintelis mąsto, gyvendamas tarp nemąstančių (argi tam nereikia heroizmo?). Jis turi kažką bendro su kitais pagrindiniais Oskaro Korsunovo spektaklių protagonistais, ypač su Meistru ir Roberto Zucco. Nesutikčiau su Rasos Vasinauskaitės nuomone, kad jis „ignoruoja kolegų artistinius sugebėjimus“. Jo infantilumas turbūt irgi yra kaukė (šalia tokio Tėvo kiekvienas atrodytu infantilus, nes tai ne Tėvas, o tiesiog gašlumo personifikacija), nes atrodo, kad ji nukrenta pabaigoje – kai Valia žiuri į silkių skardinę, tą akimirką tarsi atsiskleidžia jo žmogiškumas, be žodžių prabyla jo siela. Tai yra vilties spindulys šiame spektaklyje. Netikiu, kad jis ką nors iš tikrųjų nužudė, greičiausiai tik susapnavo, nors tame žvilgsnyje matosi taip pat ir liūdesys žmogaus, kuriam teks sėsti į kalėjimą iki gyvos galvos. Jis spektaklyje nesidarko kaip kiti, nes ieško tiesos, atsakymų į amžinus klausimus, prasmės, todėl jam nėra tikslo maivytis. Be to, spėju, kad suvaidinti personažą „be savybių“ yra sudėtingiau negu ryškų ir charakteringą. Galbūt Valios paskirtis yra sugerti į save ir atspindėti kitų savybes, taip prarandant savo autentišką veidą. Šis vaidmuo pasirodė vienas įdomesnių (aišku, tai yra kūrybinė paslaptis, kaip daromi tokie dalykai, bet kritikai rašė apie tai, kad aktoriai šiame spektaklyje „rodo“, „vaidina, kad vaidina“ ir t. t.; man regis, būtent šitas personažas – ne. Ir dar dėdė Piotras su Milicijos kapitonu. Arba mane ir vėl apgavo). Dėdė Piotras irgi įdomus – iš pirmo žvilgsnio visiškas bukaprotis (ypač tai išryškėja, kai jis sako Valiai, kad jeigu šis būtų narkomanas, tai bent pagydyti būtų galima; o pats jau nebepagydomas...), bet kartu kažkoks graudus. Netgi jo kelnės taip graudžiai apsmukusios, ir šukuosena – visiško vargšo (kostiumai, mano supratimu, puikiai atskleidžia personažų charakterius, pabrėžia tam tikras jų savybes); o kai žaidžia su tais mediniais šaukštais, išvis atrodo kaip nukvakęs, suvaikėjęs senis. Man Kostas Smoriginas šiame vaidmenyje atrodo visiškai neatpažįstamas, ir ne tiek išoriškai, kiek iš vidaus. O Milicijos kapitonas, kai sako savo ypatingąjį monologą, tiesiog valdo salę – jis pats yra įdomesnis už tekstą, kurį turbūt reikėtų paskaityti prieš žiūrint spektaklį, nes jis pradingsta keiksmų ornamentikoje ir aktoriaus energijos sraute; įdomiausias čia yra energijos augimas ir tai, kaip ji sprogsta, užvaldo salę ir išsilieja joje. Žavų kontrastą sukuria tai, kad Kapitonas kartu yra tvarkingas ir spinduliuoja vidine inteligencija. Tuo metu triumfuoja vaidybos menas.

Gertautė

Naujienos