Rinkimai: jūsų laiškai

2006 06 11

aA

Į Menų faktūros kvietimą rinkti ką tik pasibaigusio teatro sezono didžiausius įspūdžius atsiliepė nemažai žiūrovų. Siūlydami, rinkdami, komentuodami. Iš tiesų jiems visiems esame labai dėkingi, o dėl susidomėjimo –  supratome, kad tik šįmet apsiesime virtualiai apdalydami vardais spektaklius ir jų kūrėjus, bet kitąmet, manome, teks realiai švęsti sezono pabaigą kartu su skaitytojais, prizais ir jais apdovanotais laureatais.

Tačiau ne vieni išvardijimai mums buvo svarbūs,– kaip komentare rašė viena/s skaitytoja/s, „ ‚vinių‘ esmė yra sukelti MF skaitytojų diskusijas apie šį sezoną matytus spektaklius, suteikti jiems virtualią erdvę pasiginčyti ir pasidalinti savo mintimis. Kiekvienas turi teise reikšti savo nuomonę. Ir jūs. Nereikia susireikšminti ir manyti, kad jūsų nuomone yra teisinga, o štai kito skaitytojo nuomonė – tik „pilstymas“. Pateikite savo nuomone, o ne pulkite kitus, taip ir prisidėsite prie diskusijos.“. Ji/s pataikė į dešimtuką ir galbūt nusipelno savojo, skaitytojo/s, vinies. Nes mums kaip tik tai ir yra svarbiausia – skatinti kalbėtis apie teatrą, diskutuoti apie spektaklius, mandagiai ir pagrįstai piktintis ir girti. Ir drauge mokytis diskutuoti.

Skaitytojų nuosprendis bus paskelbtas kitos savaitės pradžioje, o dabar pateikiame keletą laiškų (kalba šiek tiek pataisyta).

Ponas Genadijus iš Šiaulių su savo asmeninėmis vinutėmis:

„Domiuosi Lietuvos teatru, naujais pastatymais, kuriuos stengiuosi pamatyti, todėl norėčiau pateikti savo pretendentus į sezono vinis ir varžtus, nesvarbu, kad mano ir teatro kritikų nuomonės nevisiškai sutampa. Spektaklius vertinau kaip visumą, kaip darnią sistemą, kuri per kelias valandas perteikia visą savo energiją, užmezga kuo artimesnį ryšį su jį stebinčiu žiūrovu.
  
P. S. Lietuvos teatro kritikai per daug užsisėdėję Vilniuje ir Kaune, nesvarbu, kad ten dirba garsiausi šalies režisieriai. Teatras pulsuoja ir Klaipėdoje, Panevėžyje bei Šiauliuose. Tiesiog kiekvienas teatras turi savo aurą, savo kryptį, tendencijas, pagal kurias ir kuria naujus pastatymus. Teatras – tai paveikslas, kurio autoriai naudoja skirtingas spalvas ir darbo techniką.

Noriu pristatyti savo sezono VINIŲ ir VARŽTŲ penketukus.

SEZONO VINYS

1. Antono Čechovo „Trys seserys“ (Vilniaus mažasis teatras, rež. Rimas Tuminas; pulsuojantis gyvybingumu spektaklis).
2. Williamo Shakespeare‘o „Karalius Lyras“ (Klaipėdos dramos teatras, rež. Algirdas  Latėnas; netikėta ir originali, gal kiek ir pabodusio chrestomatinio kūrinio interpretacija).
3. Yakovo Kambanellio „Kelias iš vidaus“ (Šiaulių dramos teatras, rež. Algis Pociūnas; už tradicinio ir kartu modernaus teatro samplaiką).
4. Dea Loher. „Nekalti“(Kauno dramos teatras, rež. Gintaras Varnas; už tai, ko dar nebuvo Lietuvos teatruose, bet yra mūsų pasaulyje, visiškai čia pat).
5. Sigito Gedos ir Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ (Keistuolių teatras, rež. Aidas Giniotis; už gerai praleistą vakarą ir nuostabią scenografiją).

SEZONO VARŽTAI

1. Ray‘aus Cooney  „Meilė pagal grafiką“(LNDT, rež. Adolfas Večerskis; tikra banalybė, į kurią sunku gauti bilietų).
2. Broliai Presniakovai. „Vaidinant auką“(O KT, rež. Oskaras Koršunovas; tokių dalykų galima pamatyti per TV).
3. Ronaldo Schimmelpfenigio „Moteris iš praeities“(Panevėžio J. Miltinio dramos teatras, rež. Rolandas Atkočiūnas; neaiškus ir painus spektaklis nuo pradžių iki pat galo).
4. Ray‘aus Cooney  „Viešbučio kambarys Nr. 13“ (Klaipėdos dramos teatras, rež. Alvydas Vizgirda; pasijautau tarsi megėjų teatro festivalyje).
5. Martino McDonagho „Pagalvinis“(Jaunimo teatras, rež. Jonas Vaitkus; spektakliui trūko „cinkelio“ ir „užkabinimo“)

Specialias vinutes įteikčiau tokiems spektakliams:

sezono scenografija – Bertoldo Brechto „Kaukazo kreidos ratas“ (J. Miltinio dramos teatras, rež. Raimundas Banionis);

sezono muzika – Sauliaus Šaltenio „Kaip užmušt Jasoną?“ (kompozitorius Gintaras Sodeika, Šiaulių dramos teatras, rež. Regina Steponavičiūtė);

sezono monospektaklis (beveik monospektaklis-benefisas) – Furio Bordono „Paskutiniai mėnesiai“ (Vilniaus mažanis teatras, rež. Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys);

sezono kostiumai – Nedialko Jordanovo „Gonzago nužudymas“ (Šiaulių dramos teatras, rež. Peteris Stoičevas, kostiumų dailininkės Romualda Jakubauskienė, Diana Nevedomskytė);

sezono debiutas – Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Trys seserys“ (Vilniaus mažanis teatras, rež. Rimas Tuminas);

sezono spektaklis vaikams – Vytauto V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilė (Jaunimo teatras, rež. Albertas Vidžiūnas);

sezono choreografija – Gyčio Ivanausko teatro spektaklis „Praba“ (choreografas Gytis Ivanauskas).”

___________

Kitos skaitytojos nuosprendis: „Už didžiausią blefą, beskonybę, neištveriamą nuobodybę, apsišaukėliškumą rekomenduoju į bambas du Kauno teatrus – Kauno jaunimo kamerinį teatrą su visa jo vadovo Stanislovo Rubinovo produkcija (šiemet sužibėta dviem perlais – „Neužauga“ ir „Dešimt dienų iš Vilio gyvenimo“.)

Neabejoju, jei Menų faktūros skaitytojai būtų matę šiuos spektaklius (ypač antrąjį), nereikėtų perdaug ginčytis, kur yra bambizmo viršukalnės Lietuvos teatre.

Nedaug atsiliko ir Kauno mažasis su „Ponu Kolpertu“. Bet jų spektakli gelbėjo scenografija ir aktorius Šimukauskas. Nors vaidybos ir režisūros beskonybės ir blefo ten irgi daugiau, negu galima ištverti.

P.S. Iš anksto apmaudu, kad šie du teatrai su savo trim „perlais“ šituose rinkimuose liks neįvertinti, nes kiek gi Menų faktūros skaitytojų juos matė. O Balsys su Rubinovu ir toliau galės manyti, kad jie, nors ir nepretenduoja į geriausiuosius, bet tarp blogiausių irgi neminimi. Štai, kur visas liūdesys.“

Taip ir norisi pridurti – neliūdėkite, gerbiama skaitytoja,– ir jie ne vieni, ir jūs ne viena.

___________


„Labiausiai įsiminė šie aktoriniai darbai (man atrodo, vaidmenis labiau derėtu vadinti
įsimintiniausiais, o ne geriausiais – juk tai ne sportas, kur viską galima išmatuoti šimtosiomis sekundės dalimis): Sergejaus Ivanovo Bilis („Ožka, arba Kas ta Silvija?“)ir Katurjanas, Arnoldo Jalianiausko Michalas, jų duetas („Pagalviniame“ – MF); Šarūno Puidoko  Kontrabosistas („Kontrabosas“), Eimučio Kvosčiausko Podsekauskas („Savižudis“), Aurelijos Tamulytės Roza, Daivos Stubraitės Ela, Valentino Novopolskio ir Valentino Krulikovskio duetas, Jūratės Onaitytės ponia Haberzat („Nekalti“), Dariaus Gumausko Valia, Kosto Smorigino Dėdė Piotras, Vaidoto Martinaičio Milicijos kapitonas („Vaidinant auką“). Labiausiai patikę spektakliai – ,,Nekalti", „Pagalvinis" ir ,,Vaidinant auką".

Gertautė

___________


„Perskaičiusi, kad bus renkamos sezono vinys, varžtai (gal dar kokie nors metalo gabalai) labai apsidžiaugiau, kad ir aš galėsiu prie to prisidėti!

Pirmiausia turiu pasakyti, kad šiemet (o ir per visą savo gyvenimą kol kas) neteko matyti nieko gražesnio (visomis prasmėmis) ir labiau sukrečiančio už Rimo Tumino režisuotas „Tris seseris“! Nežinau, kiek jos paveikė teatro visuomenę apskritai, bet aš likau sužavėta. Ypač Arūno Sakalausko ir Elžbietos Latėnaitės.

Nors pastaruoju metu dažnokai ir girdžiu lyg priekaištą lietuviškam teatrui, kad vis daugiau spektaklių kuriami paprastai pramogai, norėčiau pasakyti, kad kartais tokia pramoga yra geriausia išeitis. Ir geriausias iš tokių šiemet (kiek man teko matyti, žinoma) yra „Meilė pagal grafiką“. Labai juokinga, ir tai svarbiausia.

Bet ne viskas taip gražu. Labiausiai kaskart nuvilia Alytaus miesto teatras. Kad ir šiųmetis „Altorių šešėly. Eina gyvenimas“. Žiūrėdama jaučiausi lyg skaityčiau sutrumpintą Putino romano variantą arba kas nors bandytų paskubomis papasakoti, kas ten vyko. Žinoma, jei būčiau mačiusi premjerą su Arnoldu Jalianiausku, tikriausiai kai kas būtų atrodę kitaip. O dabar – nieko. Kitas šiemet pristatytas spektaklis – „Po ūkanotu nežinios dangum“ (pagal Vytauto Mačernio „Vizijas“) – paliko kiek geresnį įspūdį, bet irgi – vien dėl pagrindinio aktoriaus Pauliaus Tamolės. Vargšas studentas „vežė“ visą veiksmą pirmyn, visą įtampą, apskritai tai buvo panašiau į monospektaklį, kuriame kiti aktoriai atliko tik šiek tiek interaktyvaus fono vaidmenį. Tik nežinia, ar tokia ir buvo režisieriaus idėja (kadangi mačiau ir daugiau tokių spektaklių, drįstu teigti, kad ne).

Na, o baigdama nedidelį „varžtą“ galėčiau numesti daugumai Lietuvos teatrų: kodėl taip retai užsukate į Alytų? Nežinau, kas tai lemia, bet kiekvieną kartą, kai kas nors atvyksta, salė būna pilna... o gal tai tik man atrodo, kad retai?“

Dėkojame visiems, pasidalinusiems savo mintimis,–

Menų faktūros redakcija

Naujienos