Rusų sidabrinio amžiaus aidas

2006 05 09

aA

Leonidas Andrejevas
„Aš, besivaikantis miražų, neigiantis gyvenimą ir negabus ramybei“, – taip save apibūdino Leonidas Andrejevas, vienas iš mįslingiausių ir kontraversiškiausių XX amžiaus pradžios Rusijos literatūros šviesulių.

Gegužės 11 ir 12 d. Jaunimo teatre žiūrovai turi unikalią progą pamatyti Leonido Andrejevo pjesės „Žmogaus gyvenimas“ premjerą. Spektaklio režisierius Ignas Jonynas į šį pastatymą įtraukė visą menininkų komandą: pirmą kartą lietuviškai statomą pjesę iš rusų kalbos išvertė poetas ir eseistas Sigitas Parulskis, spektakliui scenografiją sukūrė Marta Vosyliūtė, kostiumus – Sandra Straukaitė. Pagrindinius vaidmenis atlieka Andrius Bialobžeskis, Neringa Varnelytė, Rolandas Kazlas. Spektaklyje vaidina aktoriai: Saulius Sipaitis, Tomas Kizelis, Aušra Pukelytė, Nerijus Gadliauskas, Irena Tamošiūnaitė, Rimgaudas Karvelis, Aleksas Kazanavičius.

Kuo unikalus ir mums aktualus rodosi Leonidas Andrejevas? 1871 m. gimęs menininkas, būdamas trisdešimties, per vieną naktį tapo garsenybe: pirmoji jo 1901 m. išleista apsakymų rinktinė tapo sensacija ir meniniu atradimu. Vien per pirmuosius metus knyga perleista dar tris kartus tais laikais Rusijoje neįtikėtinais tiražais. Jaunas menininkas iš karto išsiskyrė autentišku kūrybiniu braižu, jis buvo pramintas „minčių valdovu“. Iš tiesų jo kūryba iki pat Andrejevo mirties 1919 m. kaustė skaitytojų, literatūros ir teatro kritikų, bei aukštuomenės kronikų žurnalistų dėmesį.

Keista, nestandartinė, unikali buvo ne tik šio menininko kūryba, bet ir asmeninis gyvenimas. Būdamas 17 metų jaunasis Leonidas Andrejevas dienoraštyje rašė: „Savo kūryba sugriausiu ir moralę, ir nusistovėjusius žmonių santykius, sugriausiu meilę ir religiją ir užbaigsiu savo gyvenimą visko sugriovimu.“ Nihilistinė Nietzsche‘s, Schoopenhauerio filosofija, alkoholis ir nesuskaičiuojami meilės nuotykiai lydėjo jaunąjį Andrejevą nuo paskutinių gimnazijos klasių. Meilę, kaip ir mirtį, jis juto aštriai, iki skausmo. Trys bandymai nusižudyti, juodos, alkoholiu malšinamos depresijos priepuoliai – tokia buvo kaina už kančią, kurią suteikdavo nesulaukęs atsako meilės jausmas. „Kaip vieniems būtini žodžiai, o kitiems būtinas darbas arba kova, taip man būtina meilė, – rašė savo dienoraštyje Andrejevas. – Kaip oras, kaip valgis, kaip miegas – meilė yra būtinas mano žmogiškosios būties pagrindas.“

1902 metais pasirodo antroji Leonido Andrejevo apsakymų rinktinė. Vieną sudėtingiausių apsakymų „Siena“ rašytojas pats išanalizavo ir paaiškino skaitytojams. „Siena – tai viskas, kas stovi kelyje į naują, tobulą ir laimingą gyvenimą. Tai, kaip pas mus Rusijoje ir beveik visur Vakaruose – politinė ir socialinė priespauda; tai žmogiškosios prigimties netobulumas su visomis jo ligomis, gyvuliškais instinktais, piktumu, godumu ir kitkuo; tai klausimai apie būties tikslą ir prasmę, apie Dievą, apie gyvenimą ir mirtį – prakeikti klausimai“.

Sienos ir bedugnės įvaizdžiai yra centriniai visoje Andrejevo kūryboje. Jų simbolizmas išraiškingai ir tiksliai perduoda rašytojo pasaulėvaizdžio esmę. Pagrindinis asmenybės egzistencijos principas – valingas siekis – nuolat persipina su gyvenimu. Nužmogėjimas, darkantis ir individualius, ir socialinius žmonių santykius, sąlygotas pasaulio sanklodos. Mirties absurdiškumas ir nepažinumas – aukščiausia iš sienų, gamtos pastatytų žmogaus sąmonėje. Humaniškumas, meilė, teisingumas – atrodytų natūralios, esminės sąvokos – neturi jokio objektyvaus pagrindo ir yra lengvai paneigiamos.

Ignas Jonynas, Irena Tamošiūnaitė ir Rolandas Kazlas užstalės repeticijoje
1906 m. miršta pirmoji Leonido Andrejevo žmona. Jai, savo mylimiausiai Aleksandrai rašytojas dedikuoja tais pačiais metais parašytą pjesę „Žmogaus gyvenimas“. Šią pjesę Andrejevas sumanė kaip plačią sintezę, kaip universalų žmogiškojo likimo modelį, kuriame nubrėžiama ryški asmenybės kelio nuo harmonijos į tragediją schema. Pjesės pastatymai ypatingai jaudindavo žiūrovus – „Žmogaus gyvenimo“ emocionalumas slypi stiliaus ekspresijoje, užburiančioje ritmikoje, daugiasluoksnėse metaforose ir epitetuose.

„Žiūrėkite ir klausykite, atėję čia pramogauti ir juoktis. Dabar prieš jūsų akis praeis visas Žmogaus gyvenimas su jo tamsia pradžia ir tamsia pabaiga. Iki šiol nebuvęs, paslaptingai tūnantis beribiuose laikuose, nesuvokiamas, nejuntamas, niekieno nepažįstamas, – jis paslaptingai sugriaus nebūties užtvaras ir riksmu praneš apie savo trumpo gyvenimo pradžią.“ Į šią pjesę Leonidas Andrejevas sudėjo visą savo liepsnojančią sielą – jo herojaus Žmogaus (aktorius Andrius Bialobžeskis) maištas prieš paslaptingąjį Kažką (aktorius Rolandas Kazlas), yra tąsa paties Andrejevo maišto prieš žmogiškosios būties absurdiškumą.

Jaunimo teatro inf.

 

Naujienos