Laisvė po/a/grindiniame Baltarusijos teatre

2006 04 12

aA

Nikolajus Chalezinas. Romo Jurgaičio („Lietuvos rytas”) nuotrauka
Į „Laisvojo teatro“ spektaklius galima patekti tik paskambinus specialiu numeriu, spektaklio vieta žiūrovams pranešama likus vos valandai iki pradžios. Kalėjimas, areštai ir psichologinis spaudimas pogrindžio teatro aktoriams yra tapę kasdienybe. Tačiau vieno iš įtakingų globėjų – anglų dramaturgo Tomo Stoppardo – paramą ir protekciją turintis teatras yra apsaugotas nuo griežtesnių represijų bei turi galimybę išvykti gastrolių. Apie pogrindinio teatro fenomeną su 41 metų „Laisvojo teatro“ prodiuseriu ir vienu iš teatro įkūrėjų dramaturgu Nikolajumi Chalezinu kalbasi  Vaiva Grainytė.

– Jau metai kaip Baltarusijoje egzistuoja pogrindinis „Laisvasis teatras“. Kaip visa tai prasidėjo?

– Prasidėjo nuo šiuolaikinės dramaturgijos konkurso, kurį organizavau kartu su žmona Natalija Koliada.Gavome daug pjesių, nesitikėjome, kad sulauksime tokio susidomėjimo. Bet tai, kad jaunimas rašo dramaturgiją, kad yra tiek daug stiprių, įdomių dramaturgų – ne atsitiktinumas. Tai būdas laisvai reikšti savo mintis tada, kai, pavyzdžiui, kinas ir kitos meno sritys yra griežtai cenzūruojamos.

– Ar organizuodami konkursą jūs jau turėjote konkretų tikslą – suburti teatrą, kuris veiktų pogrindyje?

– Ne, tikrai neturėjome tokio tikslo.Planavome suburti jaunus, šiuolaikinę dramaturgiją rašančius žmones, o paraleliai su konkursu organizuoti alternatyvų auklėjimą, konferencijas, o po to, atrinkę kelias pjeses, pastatyti porą spektaklių. Tačiau režisieriaus Vladimiro Ščerbano energija ir aktorių bei organizatorių iniciatyva davė stulbinantį rezultatą – gimė toks unikalus reiškinys kaip „Laisvasis teatras“. Gyvenant autoritarinio rėžimo sąlygomis, kai negali laisvai kvėpuoti, esu užgniaužtas, lašas po lašo kaupiasi slopinama energija, kuri, sulaukusi tam tikro momento, išsiveržia milžiniška jėga.

– Minite aktorius, režisierių Ščerbaną. Kas dar yra jūsų teatre?

– Visi „Laisvojo teatro“ aktoriai yra profesionalai. Šalia pogrindinės veiklos jie vaidina valstybiniuose teatruose. Vladimiras Ščerbanas yra profesionalus režisierius, dirbęs Jankos Kupalos teatre. Tačiau šalia jų yra dar koks šimtas žmonių, kurie organizuoja spektaklius, įvairiai talkina „Laisvajam teatrui“. Taip pat turime kelias roko grupes, savo didžėjus. Galima teigti, kad teatrą sudaro ir mūsų žiūrovai, kurie yra nuolatiniai. Jau įprasta, kad kartą į mūsų spektaklį atėjęs žmogus eis ir kitus. Mus ypač palaiko Baltarusijos jaunimas, labiausiai kenčiantis kultūrinį ir intelektualinį badą.

– Norite pasakyti, kad valstybiniuose teatruose dirbantiems aktoriams iki šiol pavyko likti „nesusektiems“ direkcijos?

– Direktoriai žino apie jų pogrindinę veiklą, todėl aktoriams nuolat tenka susidurti su įvairiais spaudimais. Tai, kad aktoriai maždaug tris kartus per dieną yra kviečiami asmeniškai kalbėtis su teatro direktoriumi „ant kilimėlio“, kad jie psichologiškai traumuojami, yra tapę kasdienybe. Tačiau savo humoro dėka aktoriai sugeba šios situacijos nedramatizuoti, išsisukti.

Valstybiniai teatrai merdi, ten  dirbantys aktoriai pykstasi, jie pavargę, jiems trūksta oro, nes metų metus vaidina tas pačias roles, niekur negastroliuoja. O „Laisvajame teatre“ vaidinantiems suteikta galimybė laisvai meninei saviraiškai. Valstybiniame teatre jie dirba tik dėl atlyginimo.

Mums egzistuoti sąlygos itin sudėtingos: neturime patalpų, aktoriai dirba naktimis, mes net neturime vietos, kur galėtume laikyti dekoracijas. Dauguma aktorių gyvena vieno kambario butuose, kuriuose ir laikomi visų spektaklių kostiumai.

Scena iš Vilniuje rodytos „Kvėpavimo technikos beorėje erdvėje”. Mariaus Macevičiaus nuotrauka
Aktorių vaikai jau nuo septynerių metų reiškia savo politines pažiūras ir mes jų nevaržome, leidžiame laisvai piktintis valdžia. Aš savo dukrai pritariu, kada ji sako, jog valdžia negera. Vaikai įbauginti, jie bijo dėl savo tėvų, giminaičių. Ne vienas jų jau dingęs be žinios. Areštavus vieną iš mūsų aktorių jos dukra ant metrinio plakato užrašė „Laivė mamai“ ir iškabino balkone. Mūsų dukra taip pat tokį padarė patį plakatą, jis iki šiol yra mūsų namuose išskleistas per visą kambarį.

– Tačiau kaip galėtumėte paaiškinti tą faktą, kad jūsų teatras, nepaisant visų represijų ir persekiojimų, vis dėlto turi savo laisvai veikiantį internetinį puslapį, jis ne tik gastroliuoja, bet dar „Laisvojo teatro“ prodiuseris atvirai dalina interviu ? Ar tai nėra reklaminis triukas?

– Internetinis puslapis nėra kontroliuojamas valstybės, jam leidimo nereikia. Tuo tarpu butai, barai, kuriuose vaidiname, priklauso valstybei. Kol valdžia nespėja susigaudyti, kur mes, per tą laiką spėjame suvaidinti keletą spektaklių. Tai, kad galime gastroliuoti, o aktoriai yra apsaugoti nuo griežtesnių represijų – išskyrus areštą arba kalėjimą – yra tik dėl Vakarų Europos paramos. Turiu omenyje dramaturgą Toma Stoppardą bei buvusį Čekijos prezidentą Vaclavą Havelą. Stoppardui laišką parašė mano žmona, jis buvo atvykęs į Minską ir dėstė apie dramaturgiją. Jo dėka apie mus sužinojo ir kitos šalys. Jau gastroliavome Rusijoje, Latvijoje, po gastrolių Vilniaus jaunimo teatre vyksime į Suomiją, Vokietiją. Valdžia negali imtis brutalių veiksmų, nes kiltų europinio lygio skandalas.

– O kuo „Laisvasis teatras“ skiriasi nuo kitų Baltarusijoje veikiančių valstybinių teatrų?

– Viskuo. Pirmiausia mes statome tik šiuolaikinę dramaturgiją. Baltarusijoje uždrausta kalbėti apie savižudybę, narkotikus, depresiją, homoseksualizmą – šiomis temomis tikrai nekalba joks Baltarusijos valstybinis teatras. Mano kompiuteris lūžta nuo šiuolaikinės dramaturgijos, kurią sudaro ne šiaip pjesės, bet stiprios pjesės, kurias norisi ir būtina statyti. Mūsų dramaturgai iš tiesų labai ryškūs, išsiskiriantys, vienas į kitą nepanašūs. Tuo tarpu valstybiniuose teatruose kalbama trijų šimtų metų senumo kalba, ten vaikšto negyvi personažai, niekam neįdomūs ir neaktualūs kunigaikščiai ir karaliai. Mane labai žavi Ščerbano fantazija, tai, kad jis sugeba viso spektaklio metu nepakartoti nė vienos mizanscenos. Jis yra metaforos meistras. Tai visos šalies mastu yra unikalus režisierius, kurio režisūra yra priešinga valstybinių teatrų pasenusiai estetikai.

Spektaklis „Džinsų karta“, pastatytas pagal mūsų su žmona pjesę, paremtas tikra mano patirtimi. Ten yra vienas momentas, kur pasakoju, kad prieš sėdant į kalėjimą reikia turėti siūlų ritę, kuri praverčia pjaunant dešrą – mat visi aštrūs daiktai, net šaukštų kotai, atimami. Kai į kalėjimą buvo pasodinta viena mūsų teatro aktorių, visi jos kameros draugai tiesiog apstulbo, kai ji iš kišenės išsitraukė siūlą ir ėmė juo pjaustyti dešrą. Kameros draugams buvo paaiškinta, kad tai sugalvojo ne pati, bet sužinojo iš teatro. Valstybinis teatras tikrai nesuteiktų tokių instrukcijų.

Naujienos