Naujo darbo pradžia

Gytis Padegimas ir Juozas Glinskis

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dvi pirmąsias kovo dienas truko lietuvių dramaturgijos klasiko Juozo Glinskio naujausios pjesės „Vieno tėvo vaikai“ pristatymas. Ši pjesė laimėjo vieną iš dviejų pirmųjų dramos konkurso premijų, kurią paskyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos ekspertų komisija.

Teatras turėjo retą galimybę išgirsti, kaip pjesę skaito pats autorius – Juozas Glinskis, o antrą dieną spektaklio režisūrinę eksplikaciją pristatė Gytis Padegimas, tarp režisierių garsėjantis ypatingu sugebėjimu analizuoti dramaturgiją. Tuo galima buvo dar kartą įsitikinti klausant, kaip režisierius aiškina dramaturgines „Vieno tėvo vaikų“ situacijas.     

Juozo Glinskio trijų veiksmų tragikomedija ,,Vieno tėvo vaikai“ –  daugiasluoksnis epinis kūrinys apie Lietuvos gyvenimą po karo ir šiais laikais, tik atgavus nepriklausomybę. Sudėtingos struktūros drama reikalauja brandaus požiūrio į praeitį ir dabartį, sugebėjimo pasitelkti įvairią režisūrinę stilistiką – nuo tradicinės psichologinės dramos iki absurdo ir fantasmagorijos. Toks režisieriaus darbo principas leidžia tikėtis, kad šiandieninis žiūrovas, atsisakęs skepsio, suvoks to meto baisumus: tremtį, baimę, okupaciją, kolaboravimą, pasipriešinimą.

Spektaklis ,,Vieno tėvo vaikai“ papildys lietuvių nacionalinės dramaturgijos sąrašą, padės teatrui nuosekliai vykdyti socialinio–psichologinio repertuaro programą.

Režisierius Gytis Padegimas Lietuvos teatrų scenose yra sukūręs virš aštuoniasdešimt spektaklių klasikinėmis ir aktualiomis temomis, yra režisavęs Austrijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Danijoje. Spektaklio „Vieno tėvo vaikai“ dailininkė – Birutė Ukrinaitė, kompozitorius – Bronius Kutavičius. Spektaklyje vaidins Regimantas Adomaitis, Diana Anevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Algimantas Bružas, Remigijus Bučius, Neringa Bulotaitė, Algirdas Dainavičius, Vytautas Dumšaitis, ir kiti.

Juozas Glinskis pirmąją dramą „Grasos namai“ parašė 1970 m., būdamas trisdešimt septynerių. Iki 1990 m. paskelbė dešimt įvairaus žanro pjesių – nuo lyrinės dramos ir komedijos iki tragiško farso ir antiutopijos.

„Tada darbavomės ideologinės cenzūros sąlygomis. Kad neužkliūtum, turėjai „įdarbinti“ vidinį cenzorių, kuris kontroliavo personažų elgseną ir dialogus. Dangstėmės Ezopo kalba. „Vieno Tėvo vaikai“ – mano pirmoji pjesė, kurioje iš esmės dominuoja personažų valia. Kiek įmanydamas stengiausi netrukdyti iš gelmių atsklindantiems balsams. Personažų „nusišnekėjimų“ ir elgesio paradoksų prasmę tebesiaiškinu iki šiol,“ – sako dramaturgas Juozas Glinskis.