Išmintingo humoro dozė

2006 02 22

aA

Prieš gerą dešimtmetį Kauno kamerinis, tada dar jaunimo, teatras pastatė spektaklį George‘o Tabori „Peep-show“. Retą tiems laikams, o dabartiniams – juo labiau – įžvalgią parodiją apie bet kokios revoliucijos, net ir jaunuoliško maišto metus. Po daugelio metų režisierius Stanislovas Rubinovas grąžina šią pjesę scenai pavadinimu, taip pat primenančiu revoliucijas. Tik ne „10 dienų, sukrėtusių pasaulį“, o „Dešimt dienų iš Vilio gyvenimo“.

Tai dviejų dalių spektaklis pagal postmodernizmo klasiko Georgo Tabori pjesę „Peepshow“, kurią iš vokiečių kalbos puikiai išvertė Kęstutis Navakas.

George´as Tabori.  Nuotrauka iš www.dumag.ch
Georgas Tabori, gimęs 1914 m. Budapešte vengrų žydų intelektualų šeimoje, ir šiandien gyvenantis tarp Vienos ir Berlyno, – besišaipančios ir optimizmo neprarandančios Europos portretas. Būdamas jaunuolis ir dar „neįvykęs“ rašytojas, jis išvyko iš Vengrijos („ten rašytojų daugiau nei kaitytojų“), o 1933 m. sausio 30 d. jau stovėjo minioje Berlyne ir stebėjo Hitlerio mostagavimą rankomis nuo Kanceliarijos balkono. Vėliau teisins savo greitą išvykimo priežastį iš Berlyno tuo, kad „miestas buvo per mažas mums abiem“. Ir sukurs sodrų žydiško humoro farsą „Mein Kampf“ su veikėju Šliomo-Hitleriu.

Jo pjesės, kurių pavadinimai parafrazuoja literatūros klasika, nėra parodijos, o greičiau naujas ir iš esmės labai skaudus senų temų perkainojimas: Tabori tėvas buvo išvežtas paskutiniu konvojumi į Aušvicą, iš kur nebegrįžo, bet motinai teko kitas konvojus, ir ji liko gyva. Apie tai – gerokai vėliau parašyta pjesė „Motušės drąsa“ („Mutters Courage“).

Po ilgų klaidžiojimų ir labai sėkmingų darbų Holivude (scenarijus Hitchcocko filmui „Aš prisipažįstu“, Josepho Losey „Slapta ceremonija“), po metų pažinčių su sapnų fabriko „grietinėle“ (Greta Garbo, Montgomery Clift, Marilyn Monroe, Charlie Chaplinu) ir JAV gyvenančiais Europos intelektualiais (Thomu ir Heinrichu Mannais, Adorno, Schönbergu) jis grįžta į Vokietiją, kur režisuoja ir rašo pjeses. Naujausios – „Goldbergo variacijos“ „Antano mirtis“ (1991), „Vienos šnicelio baladė“ (1996),. „Skaistykla“ (1999).


MOTINA.  Dabar turi išeiti, Vili.
VILIS. Kaip tai?
MOTINA.  Pro angą laukan į gyvenimą.
VILIS. Nenoriu laukan.
MOTINA. Aš irgi to nenoriu, mano viščiuk, tačiau tai turi įvykti. Ir man buvo malonūs devyni mūs mėnesiai, sieję mus vieną su kitu, visai vienišus šitame šaltame karališkai didingame pasauly.
VILIS. Manęs nei syk nepaklausė ar noriu čia būti, bet dabar, jei jau esu noriu čia ir likti, čia šilta, nors ir trošku.

Taip prasideda pirmoji ir pati šviesiausia Vilio gyvenimo diena – Gimimas. Išėjęs iš Motinos įsčių, Vilis pirmiausia susipažins su savo Tėvu, juodojo humoro mėgėju, grasinančiu išmesti sūnų į Dunojų... Vėliau dvylikmečiui berniukui Auklė atskleis pačią baisiausią paslaptį, iš kur ir kaip atsiranda vaikai; o šešiolikos jam bus lemta pažinti pirmąją moterį... Pirmosios vyriškos nesėkmės, byrančios iliuzijos, tuščias jaunatviškas maištas ir galop rutininė santuoka: neplauti indai, sugedę radiatoriai, varvantis stogas... Ir netikėtai atslinkusi liga...

Mūsų laikų herojui (tiksliau – antiherojui) Viliui nebus lemta nei pasodinti medžio, nei pagimdyti vaiko, nei parašyti knygos. Ir nors jo vardas taip panašus Williamo Shakespeare‘o, ir nors nuo pat mažens visi jį vadina poetu, ir žavi jį tik aukštos materijos... Bet viskas jau seniai sukurta ir parašyta. Belieka tik cituoti.

Ir kai akistatoje su mirtimi revizuojamas visas Vilio gyvenimas, tai paaiškėja, kad „viskas, ką jis padarė, užmiršta, nes jis nieko nepadarė, išskyrus tai, kad užsidirbo truputį pinigų ir juos išleido“.

Georgo Tabori pjesėje kaleidoskopiškai keičiasi veiksmo vietos ir situacijos, žaižaruojantį humorą – permuša tragiška gaida, šią, savo ruožtu, išstumia romantiškos, net melodramatiškos scenos, o jas – buitiniai vaizdeliai. Čia kiekvienas gali atsirinkti pagal skonį ir išprusimą...

Spektaklį statė  režisierius Stanislovas  Rubinovas, scenografas Sergėjus Bocullo, kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Vaidina Rasa Čižauskaitė, Kristina Kazakevičiūtė, Alma Masiulionytė, Aleksandras Rubinovas, Asta Steponavičiūtė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė ir Egidijus Tamošiūnas.

Premjera kovo 4 ir 5 dienomis Kauno kameriniame teatre.

Kauno kamerinio teatro, Menų faktūros inf.

Naujienos