Kūręs svajonių teatrą

2006 02 20

aA

Šeštadienį (02.18) staiga mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius ir režisierius Saulius Mykolaitis – vienas talentingiausių viduriniosios kartos teatro menininkų. Gimęs 1966 metais, Mykolaitis studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1992–1994 dirbo Vilniaus valstybiniame mažajame teatre, nuo 1994 metų tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi.

Vilniaus mažajame ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose Saulius Mykolaitis sukūrė per dvidešimt vaidmenų, iš kurių svarbiausi – Merkucijus Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“ (režisierius Eimuntas Nekrošius), Roberto Zucco to paties pavadinimo Bernard‘o-Marie Kolteso dramoje (režisierius Oskaras Koršunovas), Astolfas barokinėje Pedro Calderono de la Barcos dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“ (režisierius Gintaras Varnas), Azazelo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ (režisierius Oskaras Koršunovas), Tapytojas Howardo Barkerio „Europiečiuose“ (režisierius Lary Zappia), Benvolijus Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (režisierius Oskaras Koršunovas).

Nuo 1990 metų pradėjęs vaidinti ir kurti muziką spektakliams, Saulius Mykolaitis dirbo ir kaip režisierius – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė Daniilo Charmso „Stop mašina“ (2000), Antono Čechovo „Ivanovą“ (2002), Oskaro Koršunovo teatre pastatė Jevgenijaus Griškoveco „Miestą“ (2005). Nemažai savo kūrybinės energijos Mykolaitis atidavė vaikiškam teatrui – „Keistuolių teatre“ pastatė Alexanderio Milne’o „Mikę Pūkuotuką“ (2005), o visai neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko paskutinioji Sauliaus Mykolaičio režisuoto spektaklio premjera – „Mažasis princas“ pagal to paties pavadinimo prancūzų rašytojo Antoine de Saint-Exupery pasaką.

Saulius Mykolaitis buvo ryškus ir tiesus menininkas. „Sugebėkime būti atviri. Nemeluoti. Apsinuoginti. Nevaidinti kvailesnių už save“,- sakė jis, repetuodamas „Ivanovą“. Ir scenoje, ir gyvenime jis siekė bėgti nuo buities, apsivalyti nuo tradicijų apnašų, mąstyti vertikaliai, artėti prie esmės – o teatre atverti naują erdvę žiūrovo fantazijai.

Saulius Mykolaitis buvo reiklus sau ir kolegoms, jautė galįs padaryti gerokai daugiau – todėl ėmėsi režisuoti, kurti dainuojamąją poeziją (2005-aisiais pasirodė jo dainų kompaktinė plokštelė „Nieko nepasakyta“), vaidino kine – paskutinį vaidmenį sukūrė Algimanto Puipos juostoje „Dievų miškas“. Aktorius jautė savo profesijos neapibrėžtumą, priklausomybę nuo atsitiktinumo. „Niekas negalvoja apie aktorius, nėra jokio dvasinio tėvo, kuris vestų tave iš vieno vaidmens į kitą, stebėtų, ką tu padarei, matytų, kad tu kartojiesi, sektų tavo evoliuciją, tavo judėjimą, poreikį; muštru arba vaidmenų paskirstymu siektų tavo tobulėjimo“,– yra sakęs Mykolaitis.

„Noriu žiūrėti į priekį – tegul aš svajonėse kuriuosi savo teatrą, tegul kiekvienas žmogus svajonėse susikuria savo teatrą“, – šie aistringi ir viltingi Sauliaus Mykolaičio žodžiai lieka per anksti iš gyvenimo pasitraukusio aktoriaus bičiulių, draugų ir bendradarbių širdyse.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Velionis bus pašarvotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.
Lankymas vasario 22 dieną, trečiadienį, nuo 9 iki 13 valandos. Velionis bus palaidotas Ramygalos kapinėse.

Butauto Barausko nuotrauka

Naujienos