Ką Sergejus Makoveckis bijo išvysti savo sieloje?

Vlada Kalpokaitė 2005 12 27 Respublika, 2005 12 23

aA

Makoveckis - Trigorinas „Žuvėdroje", J.Vachtangovo teatras, 2003 m.
Daugeliui mūsų žinios apie Rusijos teatro ir kino garsenybes sustojo ties prieš porą dešimtmečių patirtais ir užfiksuotais įspūdžiais. Informacija lyg ir pasiekia, tačiau nebe tokiais mastais ir formomis, kaip kad buvo anksčiau. Dėl to visai įmanoma, kad vieniems Sergejaus Makoveckio pavardė nesako nieko, o kiti tvirtintų, kad jis – žvaigždė numeris vienas (ir būtų teisūs). Tai, kad šiuo metu aktorius atvyko į Vilnių ir prieš pat Kalėdas kartu su Arūnu Sakalausku ir kitais lietuvių aktoriais vaidins Rimo Tumino „Revizoriuje“ – puiki proga susipažinti.

Ko tik nenutinka per Kalėdas

Kalbamės su aktoriumi naujojo Vilniaus mažojo teatro naujoje (dėl to dar nebūdingai sterilioje) vyrų grimerinėje. S.Makoveckis atvyko kelias dienas prieš festivalio „Kalėdiniai susitikimai“ spektaklį „Revizorius“, kuriame jis išeis į sceną su lietuvių aktoriais.

– Kuo ypatingas bus šio penktadienio „Revizorius“?

– Na gal niekuo per daug neypatingas, išskyrus vieną mažą detalę... Mes kalbėsime skirtingomis kalbomis. Tai – nuostabi galimybė bendrauti jausmų, emocijų kalba. Be to, artėjančios Kalėdos ir Nikolajaus Gogolio fantasmagorija leidžia viską. Ką jau kalbėti, kad ir per teatro atidarymą gali nutikti visokiausių dalykų. Ši idėja jau sena – labai norėjau susitikti su vilnietiškojo Rimo spektaklio aktoriais, ypač su A.Sakalausko Chlestakovu. Įsivaizduokite: Gorodničius bus kitoks, bet jis viską supranta.

– Ar galima lyginti R.Tumino „Revizorių“ Maskvoje ir Vilniuje?

– Ne, to tikrai nereikia – šie spektakliai yra visiškai skirtingi. Visų pirma dėl to, kad skirtingi esame mes. Mūsų aktorinė mokykla kitokia – R.Tumino pasiūlyta teatro kalba nebuvo iškart suprantama. Aktoriai bandė ieškoti charakteringumo, o tai ne visada padeda. Kaip sakė režisierius, charakteringumas lieka žemėje, o į kosmosą skrenda tik žmogiškieji impulsai. Ir šiaip jis mums daug davė – bent jau man. Myliu genialią N.Gogolio pjesę, lyg ir viską apie ją žinau: kyšiai, valdininkai, tai buvo, yra ir bus. Kyšius ima visur, visame pasaulyje. Na ir ką vėl apie tai dar galima naujo pasakyti? Aš gal irgi imčiau kyšį, jei man duotų 2 milijonus.

– Tikrai paimtumėte?

– O kodėl gi ne? Tik va įdomu, už ką man juos duotų... (juokiasi). O gal tai – dovana, labdara. Va... Dėl to apsidžiaugiau, kad Rimas mus privertė kitaip pažiūrėti į šiuos žmones. Žinote, pasakysiu jums vieną frazę, ir viską suprasite. Prieš premjerą režisierius mums pasakė: „Šie žmonės jau buvo kadaise, šie žodžiai daugkart buvo ištarti. Pasistenkite juos prisiminti“. Taip atsirado kita intonacija, emocija, ji palengvėjo, nes atsiradome šiek tiek šalia savo personažo. Be to, reikia išmokti teisingai perteikti šį genialų tekstą. Atsimenu, spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas mūsų paklausė, kodėl mes taip atsainiai tariame žodžius Dievas, siela? Gal todėl, kad tai – jūsų, o mes tai tiesiog mylime. Tikiuosi, kad šiame spektaklyje mums pavyko pakeisti požiūrį. Įsivaizduokite Gorodničių: dar gana jaunas, protingas, galbūt net talentingas žmogus, gyvenantis siaubingai toli nuo visko...

Atvažiuoji kur gastroliuoti, ir tavęs paprašo surengti meistriškumo pamoką vietiniams artistams. Pradedi pasakoti, su kokiais režisieriais teko dirbti, imi vardinti Tumino, Ginko, Fomenkos, Chotinenkos, Balabanovo, Jurskio, Filatovo ir daugybės kitų pavardes. Ir staiga supranti, kad tai – Chlestakovo monologas. Lyg ir nemeluoji, bet supranti, koks esi laimingas. Matai jų akis ir ateina mintis, kad jie turi tik menkystą režisierių. O paskui vienas prieina ir prašo parodyti kam nors iš kino žmonių jo nuotrauką. Tuoj pat iškyla vargšai Bobčinskis ir Dobčinskis, kurie maldauja Chlestakovo pasakyti kad ir carui, kad yra šiame pasaulyje toks žmogus. Štai apie ką R.Tuminas mums siūlė vaidinti spektaklį. Man labai brangus šis spektaklis, būtent dėl jo gelmės.

Pokalbiai su vaidmenimis

Makoveckis - Gorodnyčius Rimo Tumino „Revizoriuje”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Apie ką Jums įdomu kalbėtis su vaidmenimis? Viename interviu esate sakęs, kad su Gorodničiumi tikrai turite ką aptarti.

– Man visada įdomu, kai žmogus pats save apgaudinėja. Kaip tai vyksta, kodėl? Visada gera vaidinti tai, kas tave šildo. Anksčiau man nebuvo svarbu, ką vaidinti, apie ką spektaklis – svarbiausia buvo, kaip tai padaryti. O dabar yra taip, kad turinys atsidūrė pirmoje vietoje. Patikėkite, tai nėra poniški kaprizai. Šis išrankumas – normali suaugusio žmogaus būsena. Žmogaus, kuris suvaidino ir Jago, ir Juodąjį vienuolį, ir Malvolijo, ir Trigoriną, ir daugiau nei 50 vaidmenų kine. Klausimas – o kas dar? – nėra atsitiktinis. Man tiesiog nebereikia dar vieno spektaklio ar filmo. Noriu susitikti su jais būtent tada, kada ateina tinkamas laikas.

– O jei vaidmens turinys yra etiškai neigiamas? Pavyzdžiui, ar šildo visiškų niekšų portretai?

– Ne. Yra tam tikrų dalykų, kurių niekada nedarysiu. Kažkam atėjo į galvą siaubinga mintis pasiūlyti man žinomo maniako Čekatilos vaidmenį. Griežtai atsisakiau, net išnešiau iš namų scenarijų, kad jo ten nebūtų.Nenoriu nerti gilyn į save.

– O ten gali būti dalykų, kuriuos bus nemalonu atrasti?

– Aš nenoriu jų ieškoti, provokuoti. Juk vaidmuo nesikuria iš oro. Žinoma, kažkokius dalykus imi iš aplinkos. Bet tam, kad sukurtum gyvą charakterį, o ne karikatūrą, reikia jį kažkaip sau pačiam pateisinti. Vaidmuo gimdomas, turite būti jo tėčiu ir mama. O tam reikia nerti į pasąmonės gelmes. Niekada nežinai, kas iš ten į tave pažiūrės. Ir šiaip yra dalykų, apie kuriuos neverta kalbėti. Nenoriu apie tai daug kalbėti, bet kartais jaučiu reiškiniuose tvyrančią tamsą. Ir man nesinori būti šioje zonoje. Galima kalbėti apie viską, bet egzistuoja ribos. Be to, man įdomiau nežinoti nieko apie žmogų, nei žinoti viską. Apie tą monstrą, kuris nužudė tiek vaikų, viską perskaitėme – kokia čia gali būti fantazija? O štai Kiros Muratovos „Trijose istorijose“ vaidinu žudiką, kuris savo auką nori sudeginti katilinėje. Nei aš, nei režisierė nežinojome, kaip iš tiesų elgiasi nusikaltėlis. Ir daug fantazavome. O konkretus žinojimas stabdo.

Ar pakanka apdovanojimų

– Sako, kad Jūsų vaidmenys sukūrė bendrą ištisos kartos portretą.

– Man malonu tai girdėti. Kai aš gavau Liaudies artisto vardą, mano labai gerbiamas aktorius Michailas Uljanovas pasakė, kad filme „Makarovas“ man pavyko parodyti permainų meto žmogų.

– O tai vyksta intuicijos lygmenyje?

– Tikrai nežinau, ir nenoriu visko dėlioti į lentynėles. Tik viena žinau: jei laikai būtų kiti, nebūtų nei tų filmų, nei spektaklių, kuriuose man teko dirbti. Naujas laikas pareikalavo naujo žvilgsnio, ir aktorius pasirodė tam pasiruošęs.

– Ar Jūsų aktorinėje prigimtyje daug chameleono bruožų?

– Žinoma. Štai su jumis kalbuosi vienoks, fotografui pozuosiu jau truputį kitoks, už stalo atsiras kažkas trečias. Nors gyvenime stengiuosi nieko nevaidinti. Bet tam tikrose aplinkybėse visiems tenka užsidėti kaukes, ypač kai einame lenktis valdžiai.

– Tenka ten vaikščioti?

– Tenka. Ne dažnai, nes nelabai patinka, bet būna. Ypač tada, kai reikia kam nors padėti. Kodėl gi ne? Labai daug kas priklauso nuo valdžios.

– O jei Jums siūlytų tapti ta valdžia?

– Niekada nesutinku. Siūlė, bet tiesiog mačiau keletą aktorių ir režisierių, kuriems nepavyko atsilaikyti. Jie nustojo būti savimi. Lyg ir buvo normalus žmogus, o po kurio laiko sutinki jį ir matai, kad žiūri ne į akis, o kažkur į kaktą. Ir kalba jo kažkokia kita, abstrakčios frazės, kitokia abėcėlė, raidės kitokios. Valdžia, pinigai keičia žmogų, atima jėgas, nes ten visai kita energija. Tikrame mene, kad ir koks tragiškas būtų jo turinys, tvyro šviesa. Stengiuosi šiais žaislais nežaisti. Bet jie labai įtraukia – ten daugybė pagundų. Mūsų profesijoje pagundų taip pat netrūksta. Vienam davė „prizelį“, o kitam nedavė, trūksta statulėlės. Visi esame gyvi žmonės. Dar „Pelenėje“ sakoma: skaudu negauti dovanų, ypač jei tu to vertas. Žinau, pavyzdžiui, kad negavau keleto apdovanojimų, kurių vertas buvau. Bet aš jų ir taip nemažai turiu. Bet man taip pat neregėtai skaudu, juk nesu idealus žmogus. Tiesa, lygiai pusę dienos.

Sergejaus Makoveckio dosjė

Gimė 1958 metų birželio 13 dieną Kijeve.
Vaikystėje užsiima dailiuoju čiuožimu, lengvąja atletika, liaudies šokiais, dainavo chore. Po sėkmės mokykliniame spektaklyje nusprendžia, kad nori būti aktoriumi.
Neįstojęs į Kijevo teatro institutą, Lesios Ukrainkos teatre pradeda montuoti dekoracijas.
Po metų neįstoja į Maskvos GITIS, bet pasiseka įtikinti Ščiukino teatro instituto priėmimo komisiją.
Nuo 1980-ųjų vaidina J.Vachtangovo teatre. „Šlovės kelią“ pradeda Vladimiro Chotinenkos filmas "Patriotinė komedija" (1992).
Teatro žinovų dėmesį atkreipia pirmieji vaidmenys Romano Viktiuko, Piotro Fomenkos spektakliuose. Aktorių dažnai kviečia teatro režisieriai Vladimiras Mirzojevas, Kama Ginkas, nuo 2002 metų pradeda vaidinti Gorodničių Rimo Tumino „Revizoriuje“ Maskvos J.Vachtangovo teatre.
Garsiausi ekrano vaidmenys filmuose „Makarovas“ (1993, rež.V.Chotinenko), „Pjesė keleiviui“  (1995, rež. Vadimas Abdarašitovas), „Trys istorijos“ (1997, rež. Kira Muratova), „Apie išgamas ir žmones“ (1998, rež. Aleksejus Balabanovas), „Rusiškas maištas“ (2000, rež. Aleksandras Proškinas), „Brolis 2“ (2000, rež. A.Balabanovas), „72 metrai“ (2003, rež. V.Chotinenko) ir kt.

Naujienos