Nepabaigiami aktoriaus maršrutai
Sergejuis Jurskis – nepamirštamasis Benderis
Praėjusį savaitgalį Vilniaus mažojo teatro organizuotas tarptautinis festivalis „Kalėdiniai susitikimai“ pateikė pirmąją dovaną – seniai mylimą rusų kino ir teatro aristokratą S.Jurskį. Avantiūristas Benderis, stoiškas Gruzdevas, drįsęs ištarti aktualią tiesą tiesiai į ekraną ir vien savo principų tvirtumu nugalėjęs charizmatišką Žeglovą (Vladimiras Vysockis). Netikėtas Dėdė Mitia – iš visų amplua išsinėręs rusiškas „diedukas“, smagiai sau su Teta Šura (aktoriaus žmona Natalija Teniakova) trypiantis kadrilį ir besitaikantis mauktelti iš paslėpto butelaičio.
Lietuvoje jis yra ne kartą buvęs – vaidinęs ir stebėjęs kitų vaidinimus. Atrodo, kad mato mūsų šalį Josifo Brodskio poetinėmis akimis, per šio kadaise sukurtų „Lietuviško divertismento“ eilių įvaizdžius, garsų sąskambius. S.Jurskio scenoje skaitoma poezija – nuostabus muzikos ir prasmės derinys, dainuojantis protas ir nepaprasta pagarba autoriui ir žiūrovui. Du vakarus Vilniaus mažojo ir Nacionalinio dramos teatro publika paniro į jo rimties, humoro, intelekto, grakštumo ir pagarbaus pilietiškumo šulinius.
Kuo gyvena šiuo metu S.Jurskis? Pradėjo repetuoti naują spektaklį, be to, labai intensyviai ir atsakingai gastroliuoja. Prieš Vilnių aktoriui teko būti Olandijoje, Hagoje, kur rusų kalbos nuo scenos seniai niekas negirdėjo. Briuselyje Rusija šiuo metu rengia keturių mėnesių kultūros pristatymą – Europos sostinei pateikiami geriausi spektakliai, muzikos, dailės ir kitų meno šakų kūriniai. Čia S.Jurskis surengs keturis koncertus prancūzų kalba – skaitys rusų poezijos vertimus ir prancūzų eiles rusiškai.
Iš pasąmonės į pasąmonę
– Už visko, ką Jūs darote kine ar teatre, jaučiasi labai stiprus moralinis imperatyvas. Net jei norite juokinti, jei tekstas – lengvas pokštas. Ar taip yra iš tikro?
– Turbūt tai yra trūkumas – jei jaučiasi. Šis turinys turėtų eiti į pasąmonę, matyt, nepavyko panaikinti baltų siūlų. Sutinku, kad tokia misija egzistuoja, ji apskritai yra viena iš džiugiausių meno ypatybių. Man kaip žiūrovui bet koks kūrinys netenka prasmės, jei jame neužkoduota etinė žinia. Tuo atveju visos meninės kalbos įmantrybės tėra tušti kevalai. Bet sąmoningai tokių užduočių sau neformuluoju: man atrodo, kad menas turėtų skleistis per žmonių pasąmonių bendravimą. Sąmonė užsiima kitais dalykais. Televizija veikia sąmonės lygmenyje: štai įdėsiu tam tikrą pinigų sumą, įteigsiu tam tikrus dalykus ir pasieksiu savo tikslą. Tai – pernelyg racionalu. Menas turi vengti tiesioginės, išmąstytos naudos.
– Ar Jūs renkatės, ką kalbėti žmonėms nuo scenos?
– Na, taip, bet šis pasirinkimas yra be jokio „todėl, kad“… Kita vertus, sprendimai kažkur viduje formuosi ilgai, tik iškyla tarsi akimirksniu. Nemėgstu improvizacijos. Šiais laikais yra taip: jei turi garsų vardą ir teisingą įvaizdį, galima išeiti į sceną išvis be jokio pasiruošimo, tiesiog dovanoji save publikai. Aplodismentų bus vis tiek. Matau kasdien – išeina žmogus ir sako: „Na, nežinau, ką čia jums pasakyti, nesiruošiau…“. Ir jie iš tikrųjų nesiruošia. Man tai kelia siaubą.
Pranašai vaikšto basi per pasaulį
Teatro aristokratas. Nuotrauka iš VMT festivalio archyvo
– Yra kažkas, ką šiais laikais meno žmogus tiesiog privalo įvardyti?
– Kiekvienas sprendžia sau. O aš veikiau žinau, kur aš privalau nedalyvauti, ko privalau nedaryti. O visa kita – ieškojimai. Svarbu jausti ko iš tavęs nori, bet jei vaišini patiekalu, kurio garnyras – iš anksto aiškus, taip pat visiškai neįdomu. Turi būti netikėtumo. Per penkiasdešimt sceninio gyvenimo metų suvokiau, kad, jei aktorius niekuo nestebins savęs paties, tas nuobodulys prieš žiūrovus labai greitai jį pražudys. Ne visada pavyksta įveikti šią užduotį, būna visaip. Bet tai ir yra tikras gyvenimas, kuriame pakanka pavojų. Jei išėjimas į sceną nustoja būti pavojingas – labai blogai. Aktorius yra kažkur tarp lektoriaus, kuriam viskas nustatyta (yra studentai, kurie ateina pas jį mokytis, jis žino, ką sakys, maža to, apie tai yra publikavęs knygų, tad visas jo kalbos turinys yra faktas) ir matadoro. Buliaus ragas bet kada gali perverti širdį, nors jis puikiai valdo muletą.
– Bet jis – ne pranašas?
– O, ne… Esu ištaręs šį žodį per šią spaudos konferenciją Vilniuje, bet nenorėčiau, kad mane klaidingai suprastumėte. Čia nėra puikybės… Tie, kurie išeina į sceną, nevirsta pranašais. Ir apskritai – pranašai eina per pasaulį su ašutiniais marškiniais, basi per sniegą… O aktoriai, kaip ten bebūtų, gyvena patogiuose butuose ir tarnauja teatruose už algą. Dėl to nereikia taip jau išaukštinti mūsų profesijos. Bet pati teatro esmė ko gero yra pranašinga, didinga. Aš dar užtikau šį laiką, ir Lietuvoje jis buvo. Jūsų Juozas Miltinis Panevėžyje padarė tai, kas visiškai perkeitė rusų teatrą. Mes tada nesupratome kalbos, lyg ir nebuvome sukrėsti kažkokia ypatinga vaidybos maniera, bet jutome tikrą tarnystę, rimtį, susikaupimą aktoriaus ir vaidmens santykyje. Viskas reiškė daugiau, nei buvo pasakoma. Nesakau, kad Donatas Banionis buvo pranašas Tesmano vaidmenyje, bet jo požiūris į savo profesiją buvo kaip į garbingą tarnystę.
Kas pasidarė svetima
Kalbėdamas apie šiuolaikinius teatro menininkus Rusijoje, S.Jurskis dažnokai vartoja žodį „svetimas“ (be kelių išimčių), absoliučia vertybe virtęs postmodernizmas scenoje jį erzina. Sužinojęs apie vieno lenkų teatro kritikų verdiktą šiuolaikiniam Lietuvos teatrui – esą senieji meistrai patys save nekūrybingai cituoja, o jaunieji net to nesugeba ir jų apskritai nėra, garsus rusų aktorius nelabai norėjo komentuoti savo lietuviškų kolegų darbų, juolab taip – lyg tarp kitko. Tačiau vis dėlto pasakė, kad lietuvių režisierių darbai Rusijoje visada sulaukia didžiulio dėmesio ir besąlygiškos meilės.
2004 m. Jurskis suvaidino Staliną paties režisuotame spektaklyje „Varpų aidai. Vakarienė pas draugą Staliną” pagal Iono Drucės pjesę
„Galiu pasakyti tiksliai, kad teatrine prasme Lietuva tikrai „okupavo“ Rusiją. Eimuntas Nekrošius yra šios gerosios „invazijos“ avangarde. Neužsiimsiu teatro kritika – tai nėra mano specialybė. Tačiau man atrodo, kad šis režisierius pasikeitė, bent jau man tapo svetimesnis. Bet galbūt nereikėtų dabar vystyti šios temos – jai reikia rimtos analizės“,– tvirtino aktorius.
Jo manymu, viena iš (nors ir nevienintelė) šiuolaikinio teatro ligų priežasčių slypi galbūt dar nuo Vsevolodo Mejercholdo prasidėjusioje režisierių visagalybėje. Ypač tada, kai ja piktnaudžiaujama. Teatras, kuriame aktorius yra arba spalva ant režisieriaus teptuko arba tiesiog mechanizmais netiesiogiai valdomas elementas, jam atrodo pavojingas. Kaip ir dramaturgų valios nepaisymas.
Sergejaus Jurskio dosjė
Gimė 1935 m. kovo 16 d. tuometiniame Leningrade.
1952-1955 m. mokėsi Leningrado universiteto Teisės fakultete.
1959-aisiais baigė Leningrado teatro institutą.
1957-1979 m. – šio miesto Didžiojo dramos teatro aktorius.
Nuo 1979 m. – Maskvos Mossoveto teatro aktorius, taip pat vaidina MCHAT ir „Šiuolaikinės pjesės mokyklos“ scenose.
Įkūrė unikalų vieno aktoriaus teatrą.
Debiutas kine – 1959-aisiais.
Garsiausi ekrano vaidmenys: Ostapas Benderis („Aukso veršis“), Gruzdevas („Susitikimo vietos pakeisti negalima“), Vikniksoras („Škido respublika“), Improvizatorius („Mažosios tragedijos“), Dėdė Mitia („Meilė ir balandžiai“) ir kt.
S.Jurskis režisuoja teatro, televizijos spektaklius, rašo eiles, prozą, kino scenarijus.
