Sensacinga „Raudonkepuraitė“ vėl Vilniuje

2005 09 29

aA

Šiandien Vilniaus Jaunimo teatre ir vėl tyliai gali praeiti vienas įdomiausių teatrinių darbų, kuriuos „Metų spektakliu“ 2004 m. įvertino „Šiaurės Atėnų“ savaitraštis – Laimos Adomaitienės spektaklis „Raudonkepuraitė“. Pradžia – 17.30 val.

Spektaklį matė Suomijos, Estijos, Vokietijos žiūrovai, jis jau yra viešėjęs Vilniuje. Todėl jūsų dėmesiui – kiek patrumpintas Daivos Šabasevičienės straipsnis iš OMNI naujienų.

***

Kad Telšiuose gyvuoja teatras (tiksliau - jaunimo teatro studija „Aglija“), vadovaujamas Laimos Adomaitienės, žino ne vienas teatro žmogus, bet kad ši studija kiekvienais metais vis labiau pritrenkia savo profesionalumu - visiška sensacija. Šeštadienį lūžtančioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje buvo parodytas naujausias režisierės L. Adomaitienės darbas - spektaklis „Raudonkepuraitė“.

„Kepuraitė visad buvo raudona, jau septynioliktame amžiuje buvo raudona, jau tada Raudonkepuraitei keli šimtai metų amžiaus, raganų galios ir pyktis, nuodėmės ir liepsnos, kraujas ir mirtis“. „Raudonkepuraitė“ - vitališkas, intelektualus, profesionaliausias šiandienos spektaklis, vėl iškėlęs į viršų dar vieną vardą - režisierę Laimą Adomaitienę.

(...) Faktas - L. Adomaitienė šiandien gali stoti greta ryškiausių Lietuvos režisierių, ją tiesiog būtina kuo greičiau "atitransportuoti" į geografiškai matomas teritorijas, jai privalu dirbti grubiai vadinamuose profesionaliuosiuose teatruose.

(...) L. Adomaitienės teatro aktoriai - patys skirtingiausi pagal amžių (nuo ketvirtokų iki dvyliktokų), feliniškai skirtingi, bet visi kaip vienas velniškai gražūs. Režisierė, vienodai skirdama jėgų kiekvienam vaidinančiam, suformuoja tolygią trupę, o tada jau smelkiasi į savo tikruosius vandenis, vadinamus režisūra.

„Raudonkepuraitė“ pastatyta pagal suomių rašytojos Martos Tikkanen romaną. Ne atsitiktinai inscenizaciją rašė pati režisierė. Idėja lyg ir paprasta: visos mergaitės - raudonkepuraitės, visi vyrai - vilkai. Paprastas, nieko per daug nesakantis, bet itin ryškus tiltelis į šiandieną - viena sceninė Raudonkepuraitė su ryškiai raudonais plaukais. Kepures pakeitė spalvoti plaukai, bet veiksmo dialektika liko amžina. L. Adomaititienė, kurdama beveik bežodį teatrą, nuo pat pradžios iki pabaigos sukuria ir išlaiko temą. Spektaklio tema - meilė. Ji provokuoja istoriją. Ir šioje, atrodytų, pačioje paprasčiausioje istorijoje žiūrovai regi meilę, apie kurią taip sunkiai prabyla profesionaliausi režisieriai ir choreografai, nepailstamai statydami „Romeo ir Džuljetą“.

Nuotraukos iš jaunimo teatro studijos „Aglija“ archyvo
(...) Spektaklyje miško užuominos greitai tampa didmiesčių stotimis, kelionė siauru takeliu (einama baltu šalikėliu) virsta gyvenimo keliu. Vilkai ne tik vilioja raudonkepuraites, bet ir sudrasko jų sielas. Meilė - kaip gili miško tankynė: kuo toliau į ją, tuo giliau iš jos.

L. Adomaitienę galima būtų pavadinti Eimunto Nekrošiaus giminaite. Ji teatro esmę pasiekia per autentiškiausius dalykus. Išoriškai jos spektaklis taip pat panašus į Nekrošiaus darbus, bet tai yra stilistiniai dalykai, kurių tapatumo nereikia bijoti, jei jis pateisinamas. Tuo labiau kad spektaklio kostiumų konsultantė - Nadežda Gultiajeva, kostiumus kūrusi ne vienam E. Nekrošiaus spektakliui. Šiame teatre nerasi sintetikos, sintetinių spalvų. Lininiai, gamtos koloritu „nuspalvinti“ kostiumai sušildo visą kūrinį, nes jame svarbu ne tai, ką vilki išrinktieji, o tai, kad už viso to slypi tikrumas.

Gyvenimo chaoso ir besikartojančių reiškinių režisierė nepalieka suveltoje gūžtoje, ji spektaklį ne tik išlaisvina iš interpretacijų gausos, bet ir nutvieskia šviesa. Finalą lydi mirtis, kuriai režisierė akompanuoja ne vargonais, o sceną nuklojančiomis angelų sparnų plunksnomis. Prieš kelias akimirkas ironiškai spektaklio erdve praskrieję du dieviško grožio angeliukai netrukus įgyja ir siurrealistiškai natūralistinį pavidalą. Režisierė ant mirusiosios kūno uždeda „tikroviškus“ sparnus, kurių raudonos „šaknys“ primena dar nesustingusį kraują.

Šiame spektaklyje daug reikšmių, simbolių, ženklų. Kartais atrodo, kad jų žiūrovai gali lengvai neperkąsti, bet dešifruotų dalykų taip pat pakanka, kad spektaklis taptų perskaitomu ir mažiau teatro kalbą pažįstančiam žiūrovui. Režisierė galvoja apie visus.

(...) Masinių scenų jungtys, jų skilimas į duetus genami vitališkos kūrėjos jėgos. Keisčiausia teatro archaika susipina su istoriškai atpažįstamu teatru. Tokiais principais teatrą ryškiausiai iki šiol statė Benas Šarka, kuris, deja, ilgai kūręs konservatyvaus teatro antipodą, buvęs ryškiausia undegroudinio Klaipėdos (ir ne tik) teatro persona, šiandien, kaip ir sovietmečio laikotarpiu, turėjo beveik duoneliauti iki tragiškos, vos ne mirtim pakvipusios pabaigos, kad galėtų nors kaip išgyventi.

A. Adomaitienės kūrybos fenomenas kitoks nei B. Šarkos, tačiau jie turi šiokių tokių bendrysčių. Jie neskelbia tuščiavidurių spaudos konferencijų ir įsiteikinėdami nelandžioja po kabinetus. Nereikia tapatinti suįžūlėjusių režisierių su išsilavinusiais kukliais žmonėmis. Nepastebėti Laimos Adomaitienės profesionalaus egzistavimo šiandien neįmanoma - tokie žmonės neturėtų duoneliauti, jų kūrybos globa turėtų rūpėti ir miestui, kuriame jie gyvena ir kuria, ir visai valstybei.

 

Naujienos